Nuo pat mokyklos suolo manęs neapleidžia Grainio liepos vaizdinys, V. Krėvės kūrinyje „Skerdžius“ gyvybės ir mirties gija susietos su pagrindiniu kūrinio veikėju — Lapinu. Žmogumi, kuris jau krikščioniškame kaime buvo kažkoks truputį pagonis ir tebepuoselėjo jau mistiškomis tapusias protėvių tradicijas, nesilankydavo bažnyčioje, bet užtat Dievą garbino miškuose ir laukuose. Tik kokį Dievą?
Romuvos bendruomenėje gyvuoja tradicija po vardynų mergaitėms sodinti liepas, o berniukams — ąžuolus. Po medelio šaknimis pakasama vaikelio plaukų sruoga (iniciacijos apeigų metu plaukai pakerpami taip simboliškai atskiriant žmogų nuo jo buvusio gyvenimo ir įvedant į naują), o kartais net ir placenta, kuri seniau buvo vadinama vaikelio „namais“ arba „vieta“ ir po gimdymo paaukojama dievams išpilant į šventą užkrosnę ar užkasant ypatingoje vietoje.
Trečiadienio popietę išsiruošėme ieškoti liepos ir mūsų pirmagimei dukrelei, nes medžius reikia spėti pasodinti iki išsprogstant pumpurams, iki Jorės. Ieškoti nereikėjo toli, visai šalia Rietavo yra urėdijos medelynas, kur prekiaujama miško medeliais. Rytas pasirodė šiltas, todėl galvojome pasivaikščioti po medelyną, pasidairyti medelių, leisti ir dukrelei pakvėpuoti grynu oru, bet kur tau… Paėjėjus medelyno link užuodėme „viliojantį“ utilizacijos fabriko kvapą — štai tau ir grynas oras.
Medelynas taip pat visai nebuvo panašus į parduotuvę, po kurią būtų malonu vaikštinėti ir žiūrinėti augalus — tiesiog didžiuliai sodinukų plotai ir jokio aiškaus pardavėjo. Paaiškėjo, kad atvažiuoti čia reikia aiškiai žinant ko nori, o ir perka dauguma, turbūt, dideliais kiekiais. Netrukus pamatėme atvažiuojant urėdo visureigį. Sustojęs prie keistų svečių urėdas paklausė:
— Gal ko nors ieškote?
— Norėtume įsigyti liepą, — pasakė Mindaugas.
— Vieną? — nusistebėjo urėdas, — o didžialapę ar mažalapę?
Susižvalgome. Klausimas abiem sukelia šypseną — liepa mums yra liepa, kokios dar mažalapės ar didžialapės? Urėdas, panašu, taip pat jau suprato, kad reikalų turi su žaliais naujokėliais, tačiau vis tiek atrodė susierzinęs:
— O kokio dydžio? Sakykit, nes vėliau Jums niekas jos neiškas, tuoj pietūs.
Tik tada supratom, kad iš tiesų kol su Žemyna išsikrapštėm iš namų, jau atėjo ir pietų metas. Tad paskubu pasakyti:
— Na, nežinau, gal kokio metro.
Iš kur man, po velnių, žinoti, kokio dydžio tas liepas parduoda, o ir koks skirtumas, kokio ji bus dydžio? Vėliau gal užaugs vis tiek. Urėdas nužvelgia nepatikliai ir, numojęs ranka, nuvažiuoja ieškoti medelio. Atneša visai ne metro, o bent dviejų — panašu, kad tik tokie durniai kaip mes tokių mažų sodinukų tikisi. Ir sumokame 70 centų, tad uždarbis medelynui ne kažin koks. Vis dėlto iškasęs medelį urėdas jau kalba atlaidžiau, šypsosi, paklausia, ar mažylės garbei tą liepą sodinsime.
Liepą Žemynai pasodinome Jurgaitynėje, už namelio plytinčioje pievoje. Iškasę duobę pripylėme juodžemio iš komposto krūvos, įdėjome į lino skiautę suvyniotus plaukelius, dar iki galo atšilti nespėjusius naujagimio „namus“, įkalėme atramas ir nusifotografavome atminčiai. Prie naujojo sodybos medelio dar spėjau sudainuoti „Ko tu didis augai/ ir šakelas laidai/ viena šakela/ kita viršūnėla…“ Taip ir nuvilnijo per laukus. Auk didutė, dukryte, būk graži ir stipri, kaip ta Grainio liepa, nes žmogaus ir medžio gyvenimas kaip brolių surištas…
Liepos sodinimas pagal agronomą K. Valaitį:
Svirnas 
mazoji auga sparciai, kad ir liepaite pumpuriukus tokius pat tvirtus isaugintu 🙂 abiem augti sparciai
PatinkaPatinka