Nei į balą, nei teisėsaugai geriau neįklimpti…

Patariu Jums neįklimpti. Nei teisiškai, nei į balą.
Patariu Jums neįklimpti. Nei teisiškai, nei į balą.

Vos porai savaičių prabėgus ėmė reikštis pirmieji gyvenimo sostinėje ir provincijoje skirtumai. Jų, tikiu, su kiekviena diena atrasim vis naujų, na o šis atvejis liečia konkrečiai teisėsaugos darbą.

Taip jau nutiko, kad dar kovo 20 d., pasisvečiavęs pas savo-Miglės močiutę (kadangi savo giminės močiučių ji jau nebeturi, paskolinau vieną iš savo), lėkiau Rietavo kryptimi ir kažkur prie Žygėnų buvau nušautas greičio matuoklio. Paprastai Vilniuje tokiu atveju gaunamas pranešimas į pašto dėžutę, nusikaltėlis keliauja į komisariatą prisipažinti, pasirašyti protokolą ir pasiimi rekvizitus baudai. O šiame, vos daugiau, nei 8000 gyventojų turinčiame miestelyje, dėdės pareigūnai patys pasibeldžia į Jūsų buto duris.

Tataigi — priešvelykinis penktadienio vakaras, pagražėjęs oras ir mūsų šeimyna, išsiruošusi į Jurgaitynės laukus. Vakarėja. Vaikštinėjame po pažliugusias po pastarųjų dienų šlapdribų pievas, pro šalį paupiu praskuodžia velykinis kiškis, virš galvų klykauja gervės… Smaguma. Nuvažiuojame dar sykį apžvelgti miško aikštelės, kurioje svajojame pasistatyti namą. Ir jau begrįžtant namo įsmunka vienoje tų balų mylimo opeliuko ratas. Nei pirmyn, nei atgal, oras jau vėsta, Žemyna užsimano spenio… Dar išmėginau mūsų bičiulių jau taip pamėgtas eglišakes po automobilio ratais. Deja. Šmėsteli pusiau juokais pasakyti močiutės žodžiai „Jei užklimpsi — skambink, atvažiuosiu ištraukti :)“ ir jau traukiuosi mobilųjį.

Užimta. Ką gi. Skambinu į laidinį (taip, visiškas oldskūlas):
— Labas, ar Jūs namie?
— Labas, taip, tu viršijai greitį, policija užfiksavo, dabar kaip tik atėję tavęs ieškoti, gal gali parvažiuoti?
— Bet kad aš užklimpęs…
Ir girdžiu fone išganingą pareigūno balsą: „Nieko baisaus, sakykit, kur jis. Atvažiuosim, padėsim…“

Patvirtinu močiutei savo koordinates ir laukiu. Žmona tuo metu glaudžiasi už keliasdešimties metrų esančioje mūsų rąstinėje būdelėje ir šio pokalbio negirdi. Neilgai trukus pamoju atvykstančiam patrulių visureigiui. Privažiuoja iki manęs, pasisveikinam, įsisodina. Likusias procedūras daugelis turbūt jau žinote. Trumpai tariant, gaunu pusę minimalios baudos, 14 eurų, kuriuos pasižadu pervesti dar tąpat vakarą. Ir jie man jau „viskas, vairuokit atsargiai“ ir pan. Suskumbu priminti savo bėdą.

Ir tuo pačiu sau galvoju: nu negi vyručiai manė, kad išsigandau atsakomybės, primelavau apie kažkokias balas ir pamiškes, kad tik nerastų ir likčiau nenubaustas. Matyt tikėjosi sarkastiškai pričiupti niekšelį, o rado bėdoje įklimpusį naujai iškeptą bendramiestietį. Bet tikrai negaliu skųstis — geranoriškai sutiko man padėti, išsitraukė buksyrą ir nesunkiai išriedėjome į saugesnę vietą. Ir visą tą laiką kvatojausi mintyse galvodamas apie žmoną, kuri maitina vaiką trobelėje ir mato pro šalį važiuojantį policijos ekipažą, kuris netikėtai pasuka mano kryptimi, kažkokio velnio įsisodina mane į automobilį… Kone visą kelią namo turėjau įtikinėti ją, kol išaiškinau situaciją.

Net ir dabar mąstau atsisėdęs — 14 eurų (beveik 50 lt) už tai, kad atvažiuotų į užmiestį, ištemptų iš balos, dar palinkėtų sėkmės — ko gero išsisukau pigiau, nei tokių paslaugų rinkos kaina. Ar bent jau linksmiau 🙂

P.S. nuoširdžiai dėkoju Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rietavo policijos komisariato Viešosios policijos poskyrio patrulių būrio Vadui Mariui Krajinui ir jo kolegai, traukusiems mane iš tos nelemtos balos. Tikrai šaunūs, mandagūs ir paslaugūs pareigūnai.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s