Jaučių orgijos Plungės restorane

Ten kalnas, o už jo — užkalnis!
Ten kalnas, o už jo — užkalnis!

Šiandien kažkas anonimiškai ėmė ir paklausė Miglės „Ar tau patinka Užkalnio tekstai?“. Tų Andriaus tekstų, tiesą sakant, gal kokius du ir esu skaičiusi, bet užtat pasisakymų ir pareiškimų apie Užkalnio tekstus skaičiau nemažai. Girdėjau, kad jis mėgsta rašyti atsiliepimus apie įvairias kavinukes ir restoranus, o šioms tai — puikiausia reklama. Tad kuo gi mes blogesni už gerbiamą A. Užkalnį, nejaugi negalime savarankiškai įvertinti restoranų? Užkalniškas tekstas Jūsų paslaugoms.

Eilinis skersgatvis su neeiline užeiga.
Eilinis skersgatvis su neeiline užeiga.

Jei mūsų kas paklaustų, kur skaniai pavalgyti Rietave, atsakymas būtų paprastas — namuose. Nes be pakelės kavinukės miesto prieigose ir kebabų kioskelio nieko čia ypatingo nerasite. O štai Plungėje jau galime rekomenduoti restoraną vardu „Skalvija“. Ne, tai ne koks mianiškas kino teatras, bet tikrų tikriausia bajoriška užeiga. Įsikūrusi Vytauto gatvės skersgatvyje tarp ekologiškų produktų parduotuvės ir optikos salono, užeiti ji vilioja tik medine išdrožinėta iškaba. Ja susivilioję ir nusprendžiame užsuktį į vidų.

Atvėrus duris Jus pasitinka laiptai į viršų ir į apačią. Viršutiniai veda į duris, pro kurias išlindusi moteriškė paklausia, ar Jūs į renginį. Papurčius galvą nurodo, kad restoranas apačioje. Vaiko vežimėlį leidžia pasilikti aikštelėje prie laiptų su sąlyga, kad jo niekas nesaugos. Ką gi, leidžiamės. Atsiveria koridoriaus tipo patalpa, kairėje — staliukai, dešinėje — bariukas ir besišypsančios užeigos darbuotojos. Bajorą prie staliukų kairėje sutinkame tik vieną. Matyt ši vieta lankytojų sulaukia vakarais ar savaitgaliais ir plungiškiai bei miesto svečiai pietauti eilinę dieną čia renkasi rečiau. Einame toliau.

Jauku, tiesa?
Jauku, tiesa?

Už „koridoriaus“ patenkame į kiek erdvesnę patalpą ir maloniai nustembame: joje įrengtas jaukus atviras židinys, rusena ugnis, kuri tuojau pat pakurstoma ir akis ima glostyti atvira liepsna. Sieniniai šviestuvai pridengti, tad mus supa tobula prieblanda, masyvios akmeninės sienos ir kolonos. Dekoracijos irgi gan puikios: ant sienų — įvairios Plungės pastatų ir gamtos fotografijos, ant kolonų — Oginskių dvarų piešiniai, ant vienos židinio atbrailų — karvę bedulkinančio jaučio skulptūrėlė. Tiesiog tobula! Velniop maisto tyrinėjimą padidinamuoju stiklu, sanitarinių sąlygų ir personalo darbo tikrinimą. Nusprendžiame pasiduoti pirmam įspūdžiui ir liekame čia gyventi.

Gerai jau gerai. Pasklaidome meniu — kainos kaip eilinio miesto centro restorano. Sriubos apie 5 lt, kepsniai (vištienos, kalakutienos, jautienos, kiaulienos) apie 15-20 (žinoma, yra ir brangesnių), salotų ir žuvies patiekalų neįsidėmėjom, o desertai, kaip ir visur, 5-10 lt. Taip, rašau litais, nes kainos eurais meniu buvo tik prirašytos tušinuku. Nepakeistos, nesuapvalintos, neperspausdintos. Perskaičiuota sąžiningai, taip sakant. Tai patiko.

Atidarau šaltibarščių valgymo sezoną: porcija normalaus dydžio, skanu, nors virto kiaušinio juose ir pasigendu. Virtos ir apskrudintos bulvės maloniai prieskoningos. Surupšnojame po kepsnį. Kalakutienos su spanguolių padažu ir jautienos su šonine. Jautiena gal kiek kietoka, bet ir sultinga. Kalakutiena niekuo neypatinga, bet kaip visada įspūdį palieka saldžiarūgštės spanguolės. O tos pačios apskrudintos bulvės ir šviežių daržovių salotos garnyrui — tikrai negali skųstis. Kas desertui? Ogi šokoladinis piragas (atsiprašau gramatinių nacių, taip sąskaitoj parašita) su ledais ir pora vaisių bei žemaitiška bajoriška kava už 8 lt. Gal ir brangu, bet aprašymas suintriguoja: firminė kava pagal seną bajorišką receptą, berods XVII a.

Ir nereikėjo jos užsisakius nusijuokti iš girtuoklės airiškos kavos su viskiu — kaip blaivininkams toje kavoje trauktinės ar kokio bieso pasirodo daugiau, nei pačios kavos. Žemaičių bajorai, ne kitaip. O gal su airiška supainiojo? Tarsi žmona nežindytų, o vyras ne už vairo…

Įvairiai žmonės romantiką supranta...
Įvairiai žmonės romantiką supranta…

Nužvelgiame vienas kitą, besidulkinančius jaučius, vyras išmaukia iki dugno, žmona — ne, ir užsimokėję einame pravėdinti galvų, kad vėl netektų opeliuko iš balos traukti. Apibendrinant: pasėdėjome šiltai, jaukiai, skaniai ir maloniai. Būtinai užsuksime vėl, kad ir kiek aplinkui bebūtų įvairių kavinių, barų, blyninių ar picerijų.

Grįžus namo belieka išsidrėbti lovoje, įsipilti bokalą giros ir tarti sau: „kaip vis tik gera būti žemvaldžiu!“

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s