Svečias į namus – Dievas į namus

Apeiga Žvėrinčiuje. V. Balkūno nuotr.
Apeiga Žvėrinčiuje. V. Balkūno nuotr.

Šeštadienio rytą vos pakirdę išsiruošėme į kelią – netoli Telšių įsikūrusiame Žvėrinčiuje vyko Romuvos vaidiloms skirta konferencija, kur buvome paprašyti atlikti ankstyvą apeigą už sėkmingą dienos pradžią.

Žvėrinčius – kerinti vieta. Čia jau ne vienerius metus gyvena urėdas Petras, kuris save pristato kaip medžiotoją, o iš tiesų jau ilgą laiką saugo nykstančias Lietuvos miškų gyvūnijos rūšis. Svarbiausias Petro sodybos akcentas ir jo numylėtiniai, žinoma, yra vilkai, gyvenantys milžiniškame aptvertame plote natūraliomis sąlygomis. Ne mažiau smalsuolių žvilgsnius traukia ir meška, kurią Petras, kaip

Skaityti toliau: Svečias į namus – Dievas į namus

Reklama

Bitės kaip avys, o aviliai tokie pat

Ilgai plušau, kol pagavau šį kadrą :)
Ilgai plušau, kol pagavau šį kadrą 🙂

Tobulas oras vakar vėl leido užsuktį į svečius pas kol kas vienintelius Jurgaitynės augintinius. Pievos pageltę nuo pienių žiedų, todėl šįkart baigėme plėsti lizdus ir uždėjome meduves (atsarginė dėžė su korių rėmais bičių avilyje, geriau žinoma kaip magazinas). Gėda prisipažinti, bet tik šiomis dienomis ryžausi kartu su močiute nueiti ir iš arti apžiūrėti tų mielų, pūkuotų avilio gyventojų. Nors laiko mano seneliai bites nuo 1993 ar 1994 metų. Teks negaišti laiko ir atsigriebti už visus tuos metus uoliai besimokant šio gražaus amato. Ypač žinant, kokiu ypatingu sutvėrimu bitė laikoma lietuvių tautosakoje.

Skaityti toliau: Bitės kaip avys, o aviliai tokie pat

Pagaliau darbai!

Lietus Norvegijoje. Nuotrauka, aišku, ne mano.
Lietus Norvegijoje. Nuotrauka, aišku, ne mano.

Kažkas iš pažįstamų pasakojo tokį nutikimą. Buvo nuvykę į Skandinaviją (greičiausiai Norvegiją). Visą laiką dulksna, rūkas lietus — stereotipinis šiaurietiškas oras. Sutiko kažkur nedidelę mergaitę ir paklausė jos, ar čia visada taip lyja, ar pasitaiko ir geresnių orų. „Nežinau — atsakė ji, — man dar tik septyneri metai.“

Skaityti toliau: Pagaliau darbai!

Apie vaikų auklėjimą

Skiriu savo mamai, kuri nuo pat kūdikystės ištisas valandas skaitė man knygas…

Knygelės, vertos lietuvės mamos lentynų Jau penkis mėnesius oficialiai esu supermamytė, tad  Motinos dienos proga norėčiau pasidalinti savo įžvalgomis apie priemones, padėsiančias užauginti patriotą ir protėvių tikėjimo išpažinėją (o tai reiškia tradicijas gerbiantį, dorą, atsakingą, drąsų, nesavanaudišką, pilietišką žmogų). Įsitikinimas, kad geriausiai auklėja knygos, atėjo iš mano mamos, kuri knygas man skaitydavo pasisodinusi ant kelių nuo mažumės ir tokiu būdu įkvėpė mano sieloje visas vertybes, kurias jaučiuosi turinti. Ir nors mama niekada nepuoselėjo minties man įkvėpti tokias vertybes, o dažnai jų ir nesuprato, esu kas esu tik jos man perskaitytų knygų dėka.

Skaityti toliau: Apie vaikų auklėjimą

Žalioji Jorė Kulionyse

JorėDėl lietingų ir šaltų dienų darbymetis Jurgaitynėje ateina mažais žingsneliais, tad mūsų šeima išvyko į tradicinę Jorės šventę Kulionių kaime, prie Molėtų observatorijos. Mūsų protėviams baltams Jorė buvo pirmosios žalumos, gyvybės atgimimo šventė, kuri žymėjo pirmąją ganiavą, sėjos pradžią ir žemės gyvybingumą. Vos išgirdę apie Lietuvoje nugriaudėjusią perkūniją Romuvos žmonės renkasi švęsti Jorės.

Skaityti toliau: Žalioji Jorė Kulionyse

Apie išvadas, kurias pasidarome

J. Trinkūnas „Lietuvių išminties knyga“
J. Trinkūnas „Lietuvių išminties knyga“

Skaičiau kažkada Pono Visatos Valdovo Rokiškio vadybinį anekdotą (http://rokiskis.popo.lt/2015/01/18/vadybinis-anekdotas/) apie kintančias sąlygas ir pasenusius sprendimus. O per Jorę teko malonumas į rankas gauti jau į Dausas iškeliavusio krivio Jauniaus Jono Trinkūno komentarais praturtintų esminių lietuvių pasaulėžiūrai pasakų ir sakmių rinkinį. Ir užkliuvo akis už vienos sakmės apie Dievą Senelį ir jo klajones po žemę mokant žmones. Iš tiesų tai balsu kvatojausi, tad pateikiu čia jos ištrauką. Manau, su minėtu Rokiškio pamokymu ši sakmė kažkuo susišaukia.

Skaityti toliau: Apie išvadas, kurias pasidarome