Apie vaikų auklėjimą

Skiriu savo mamai, kuri nuo pat kūdikystės ištisas valandas skaitė man knygas…

Knygelės, vertos lietuvės mamos lentynų Jau penkis mėnesius oficialiai esu supermamytė, tad  Motinos dienos proga norėčiau pasidalinti savo įžvalgomis apie priemones, padėsiančias užauginti patriotą ir protėvių tikėjimo išpažinėją (o tai reiškia tradicijas gerbiantį, dorą, atsakingą, drąsų, nesavanaudišką, pilietišką žmogų). Įsitikinimas, kad geriausiai auklėja knygos, atėjo iš mano mamos, kuri knygas man skaitydavo pasisodinusi ant kelių nuo mažumės ir tokiu būdu įkvėpė mano sieloje visas vertybes, kurias jaučiuosi turinti. Ir nors mama niekada nepuoselėjo minties man įkvėpti tokias vertybes, o dažnai jų ir nesuprato, esu kas esu tik jos man perskaitytų knygų dėka.

Dar nė negalvojant užsiraugti (o taip, mūsų protėviai ne vienoje tarmėje vaikus raugdavo kaip duoną ir apeiginį alų) vaikų, nuolat mąsčiau, kaip reikės ateityje tuos vaikus auklėti, kad būtų dori, valstybei naudingi, dvasingi ir laimingi žmonės. Domėjausi knygomis, žaidimais, vaikiškomis dainomis, būreliais, įvairiomis auklėjimo metodikomis, bet beveik viskas man atrodė arba supermamytiški pliurpalai, arba netinkama būtent tam tikslui, kurį esu išsikėlusi. Dabar labai daug auklėjimo būdų, kurių tikslas išauginti moralinį reliatyvistą ir negatyviosios laisvės šalininką. Visi šie tikslai man atrodo netinkami, o ši nuomonė apie liberalizmą po studijų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute tik dar labiau sutvirtėjo, tad šiame straipsnyje noriu pateikti mano atrastas (pačios arba su draugų pagalba) knygas, kurias rekomenduočiau tėvams, norintiems atverti savo vaikui tradicinės doros ir papročių pasaulį.

Jonas Vaiškūnas ir Daiva Vaiškūnienė “Žiūroniuko nuotykiai”

Žiūroniuko viršeliaiNors mūsų dukrytė šiai knygai dar per maža, bet ateičiai įsigijome puikiuosius “Žiūroniuko nuotykius”. Knygelėje pasakojama apie smalsutį berniuką Žiūroniuką, kuris pasidaręs žiūronus leidžiasi į nuotykius savo kaime, tyrinėdamas dangų ir gamtą. Įdomiai ir lengvai suprantamai pateikiamos pagrindinės astronomijos žinios jas siejant su baltų mitologija. Žaisdamas pagrindinis veikėjas Žiūroniukas ne tik sužino apie dangaus reiškinius, bet ir išgirsta apie juos pasakojamus mitus, pagal dangaus kūnų šokį švenčiamas senovines mūsų protėvių šventes ir tradicijas. Knygelėje gausu mitologijos, kurią iš karto apipina ir moksliniai paaiškinimai, tačiau išlaikoma mistika ir senovės baltų tikėjimų paslaptis.

Mane sužavėjo, kaip subtiliai knygelės autoriai (beje, jiedu – Romuvos vaidilos, rengiantys Jorės šventę) sugebėjo papasakoti apie Užgavėnes, todėl pateikiu trumpą ištrauką:

Visada maniau, kad per Užgavėnes degindami Morę žmonės varo lauk žiemą. Pasirodo, ne. Šiemet sužinojau, kad senovėje mūsų protėviai, persirengę žvėrių ir senovės karžygių kaukėmis, vaduodavo Saulę. O Morę degindavo todėl, kad ji laiko užspaudusi ir marina Saulę ir toji negali šviesti žmonėms. Dėl to žemėje būdavo tamsu, kildavo marai ir kitokios ligos, mirdavo žmonės. Todėl ir Morės vardas siejamas su mirtimi. Morę vaizduoja ant rato stovinti baisi moteriškė. Ratas – tai Saulė, kurią reikia išvaduoti iš jos gniaužtų. Dėl to Morės vežimą ir persekioja kaukėti persirengėliai.

Toliau knygelėje pasakojama, kaip Žiūroniukas pasidaro gervės kaukę ir keliauja Saulės vaduoti. Neabejoju, kad knygelė yra nuostabus “vadovėlis”, padėsiantis vaikams įgyti gilesnių žinių apie protėvių tikėjimą ir tradicijas, galbūt sumažins primityvių žmonių, kurie tiek težino apie savo tautos mitus ir papročius, kad protėviai “garbino žalčius ir žmones aukojo”.

Lina Krukauskienė “Jorė ir šiaušiukų karalija”

Štai kokias gėrybes slepia kaimo krautuvėlėsKnygelę atradome atsitiktinai vienoje nedidelėje kaimo krautuvėlėje, kai keliaudami pas močiutes užsukome nusipirkti užkandžių. Vos pamatę pavadinimą ir aprašymą ant viršelio, nusprendėme įsigyti ir perskaityti. Ši knyga – tai pasaka apie mergaitę, vardu Jorė, kuri atsiduria stebuklingame (o gal savo sukurtame) pasakų pasaulyje, pilname lietuvių mitologijos personažų. Knyga yra šiuolaikiška pasaka vaikams, tačiau įkvėpimo autorė sėmėsi iš baltų mitologijos pasaulio.

Pagrindinė knygos veikėja savo nuotykingoje kelionėje sutinka žemaitiškai kalbančias būtybes šiaušiukus, kurie lydi mergaitę per visą baltų pasaulėvaizdį – pasaulio medį. Mergaitė nusileidžia į požemį, kur sutinka įvairias žinomas chtoninio pasaulio būtybes – kaukus, bezdukus ir pan. Miške mergaitė susitinka deivę Žvorūną, upėje pamato vandenį Upinį, užkūrus ugnį išvysta besireiškiančią Gabiją ir mokosi ją gerbti, iš bėdos mergaitę traukia dievas Perkūnas. Knygoje tarp žmonių gyvena baltų dievai ir mitinės būtybės, pagrindinė veikėja su jais bendrauja, atranda to mitinio pasaulio logiką ir tvarką. Tad norintiems vaikus supažindinti su protėvių tikyba, knygelė gali pasitarnauti kaip žaismingas ir gyvas įrankis.

Knygelėje labai gražūs, šviesūs paveikslėliai. Baltų dievai vaizduojami “naujoviškai”, tačiau pagrindiniai simboliai ir istoriniuose šaltiniuose išlikę vaizdavimo ypatumai išlaikyti, todėl vaikai net nesusidarys klaidingo ar mitologiškai netikslaus dievų įvaizdžio.

Kaip pastebi pati knygos autorė: “<…> keliaudami knygos puslapiais ne tik supažindinsite vaikus su pagrindiniais baltų mitologijos atstovais, bet ir mokysitės draugystės paslapčių bei nugalėti savo didžiausias baimes kartu.” Tad nauda dviguba, o Jorės nuotykius mūsų mažoji tikrai perskaitys dar iki pradinės mokyklos.

Lolita Navickienė ir Albertas Navickas “Būsimųjų mamų dainos. Skirtos ir tiems, kurie mėgsta dainuoti”

Dainos mažiausiems skamba čiaNors knyga skirta pristatyti muzikinių meditacijų, skirtų besilaukiančioms mamoms, metodui, tačiau knygelėje, praturtintoje net dviem kompaktinėmis plokštelėmis, gausu lopšinių, lietuvių liaudies dainų ir žaidimų, puikiai tinkančių ir jau gimusiems mažyliams migdyti ir lavinti. Kai kurios dainos nėra autentiškos lietuvių liaudies, bet sukurtos remiantis folkloro motyvais ir kūrybos tradicijomis. O privalumas tas, kad šios knygos išmintimi galėsite pradėti auklėti dar negimusį mažylį!

Pirmasis knygos CD skirtas vien tik lopšinėms, tad pravers mažylį migdant, raminant ir nuo pirmųjų dienų pratinant prie protėvių ritmų ir ramybės, darnos pasaulio.

Antrajame CD yra dienos ir gamtos ritmai. Čia raginama būsimąją mamą dainuoti net septynis kartus per dieną dirbant kasdienius darbus – visai kaip lietuvių liaudies darbo dainos. Taip būsimasis kūdikis pripras prie dienotvarkės ir jos laikysis, bent jau knygos autorių nuomone. Ir tikrai tie patys ritmai padės ir jau gimusiam vaikeliui. Kitoje CD dalyje pateikiami gamtos ritmai, kur vaikelis pratinamas prie sezoniškumo ir kalendorinių švenčių, tad nuo pat užsimezgimo naują gyvybę įves į tradicinį metų ratą, kurio laikosi senovės baltų tikėjimo išpažinėjai.

Nors knygelės tikslas – sukurti saugumo jausmą ir dienotvarkę būsimam naujagimiui, ji puikiai atitinka mitologinį mūsų protėvių kalendorių ir gyvenimo pagal gamtos ritmus idėją. Šią knygą jau susilaukusi Žemynos gavau dovanų iš kūlgrindietės Gerdos ir iki šiol negaliu atsidžiaugti etninę kultūrą atspindinčiomis iliustracijomis, šviesiomis dainomis ir šaunia autorių idėja.

Algimantas Jasiulionis “Apie Lietuvą dainą dainuoju”

O štai ką galima rasti Jurgaitynės užkaboriuoseO štai čia – sena knygelė, rasta Jurgaitynėje. Patraukė ant viršelio nupieštas vaidila su kanklėmis ir jo besiklausantis mokinukas. Knygelėje – lyg neilga poema, apdainuojanti didvyrių žygius, dievus ir šlovingą lietuvių praeitį. Čia eiliuotai pateikiama Lietuvos istorija apie kovas su kryžiuočiais, senąjį tikėjimą, Vytautą Didįjį ir naujojo tikėjimo grėsmę.

Knygelė išleista 1993 metais, tad joje dar justi romantiška tautinės valstybės kūrimo dvasia, pasididžiavimas papročiais, pagoniška praeitimi, lietuvių žygdarbiais. Knygelė gali būti būdas supažindinti su pagoniškosios antikos kūrybos dvasia:

Stovi ąžuolas senasis
Po juo vaidila žilasis,
Sėdi, kanklių stygas liečia
Ir giesmės klausytis kviečia.
Kviečia jaunąjį vaikiną,
Kurį kanklėm grot mokina.
– Išklausyki mane seną,
Ką mana giesmė skardena.
Ką išgirsi sužinosi,
Pats turėsi pakartoti
Nes aš senas ir greit mirsiu.
Bet prieš tai tave paskirsiu
Mano giesmę tęst pradėtą,
Kad visa šalis girdėtų
Jog visa šalis suprastų,
Kad nėra pasauly krašto,
Kur Tėvynę taip mylėtų,
Kur tiek aukurų stovėtų,
Vaidilučių kur tiek būtų
Su žaliais vainikais rūtų,
Kurios ugnį prižiūrėtų
prie aukų, dievams sudėtų,
kai į dangų dūmai rūktų
Nieko Lietuvai netrūktų.
Nes kai rūksta aukurai,
tai globoja ją dievai.

Neretai atrodo, kad tos knygos žodžiai – tai ir krivio Jono Trinkūno palikimas, ataidintis per senas vaikiškas knygeles. O gal…?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s