Bitės kaip avys, o aviliai tokie pat

Ilgai plušau, kol pagavau šį kadrą :)
Ilgai plušau, kol pagavau šį kadrą 🙂

Tobulas oras vakar vėl leido užsuktį į svečius pas kol kas vienintelius Jurgaitynės augintinius. Pievos pageltę nuo pienių žiedų, todėl šįkart baigėme plėsti lizdus ir uždėjome meduves (atsarginė dėžė su korių rėmais bičių avilyje, geriau žinoma kaip magazinas). Gėda prisipažinti, bet tik šiomis dienomis ryžausi kartu su močiute nueiti ir iš arti apžiūrėti tų mielų, pūkuotų avilio gyventojų. Nors laiko mano seneliai bites nuo 1993 ar 1994 metų. Teks negaišti laiko ir atsigriebti už visus tuos metus uoliai besimokant šio gražaus amato. Ypač žinant, kokiu ypatingu sutvėrimu bitė laikoma lietuvių tautosakoje.

Perimu patirtį
Perimu patirtį

Štai kas žavi. Bitės nemėgsta aštrių kvapų ir spalvų, todėl pas jas eiti reikia nusiprausus, apsirėdžius švariais, šviesiais rūbais. Prie avilių reikia elgtis ramiai, nes staigūs judesiai, skeryčiojimai jas taip pat erzina. Tad negali pas bites rodytis nešvarus, purvinas ar piktas. Bitinėjimas reikalauja atskiro pasiruošimo. Ir dūlį reikia susikurti. Žodžiu, pas bites — kaip į šventyklą.

Bitės gyvenimo trukmė darbymečiu yra maždaug 30 dienų. Išsirita, siuva korius, neša medų, skraido po pievas, kol sudyla sparneliai. Mėnuo gyvenimo, mėnuo ištiso darbo ne dėl savęs, o dėl bendruomenės, avilio gerovės. Daugelis turbūt žinote, kad bitės miršta, ne stimpa, dvesia ar dar kaip. Tikima, kad bitės yra mūsų protėvių sielos. Jos šventos. Ir tas šventumas, susipynęs su pagarbia baime tikrai pasijuto krapštantis prie tokio knibždėlyno.

Stipriausia mūsų šeima, nė meduvės uždėt nespėjom
Stipriausia mūsų šeima, vos tik lubeles nuėmėm

Tačiau bijoti nėra ko, jei turi tinkamą aprangą. Vientisas kombinezonas su tinkleliu, geros odinės pirštinės, batai ir dūlinė. Ir viskas, jokio įgėlimo. Darbas ėjosi gana sparčiai, aptikome vieną itin stiprų ir aktyvų spiečių, tad tikimės, kad sulauksime šeimų pagausėjimo. Kai išsirita nauja bičių motinėlė, senoji susirenka savo komandą ir per daug nelaukus išlekia svetur. Belieka laiku susemti spiečių, tuomet iš jo galima tikėtis ne ką mažiau medaus. O naujoji šeimyna po spietimo prineša ne kaži ką.

Lyrinis nukrypimas. Bitės kaip žmogaus sielos įvaizdis man kažkuo primena aveles, tą patį simbolizuojančias krikščionybėje. Kiek žinau, baltų tradicijoje avies reikšmė kiek kitokia čia ji siejama su turtais, derliumi, vaisingumu. Prisiminkime lietuvių liaudies pasaką „Avinėli, pasipurtyk“ ar senovėje kai kur buvusį vestuvių paprotį jauniesiems lipti per avikailį, kad būsima šeima susilauktų turtų. Gal kas esate girdėję, kokią dar vietą užima avys lietuvių pasaulėžiūroje? Aišku, tai ko gero tik žodžių žaismas, bet kodėl bičių būstai vadinami aviliais?

Knibždėlynas
Knibždėlynas

Avis auginsime kada nors. O bičių turime jau dabar. Kol kas paliekame jas ramybėje, po savaitės eisime apsižiūrėti. Medonešis jau ne už kalnų. Sekite mūsų tinklaraštį ir greitu metu sužinosite, kokiais būdais šio saldėsio galėsime pasiūlyti įsigyti. Mes tuo tarpu darbuosimės it tos bitės, nes darbų begalės — tik spėk suktis…

P.S. BITĖS — šių metų festivalio Mėnuo Juodaragis tema! (daugiau info http://www.mjr.lt)

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s