Šiais laikais net sėkmei reikia komandų

Susitikimas Pelaičiuose. Nuotraukos darytos RVIC.
Susitikimas Pelaičiuose. Nuotraukos darytos RVIC.

Pagaliau pabaigus magistro studijas, išėjus mamyčių atostogų darbe atradau laiko saviems skaitiniams ir pradėjau gilintis savo malonumui į politinę filosofiją – ne šiaip paskubom ryti straipsnius seminarams, bet lėtai, įsigilindama skaityti dėstytojų rekomenduotas knygas. Tad nejučia beskaitydama Carl Schmitt „Politinę teologiją“ įjungiau savyje kažkokį filosofinį mygtuką, leisiantį aptarti čia sėkmės prigimtį. Juokauju. 😀 Šiais laikais dažnai visur akcentuojamas komandinis darbas. Prisipažinkite, ar daug Jūsų į CV neįrašote, kad „gebate dirbti komandoje“? Aš irgi įrašau, nors iš tiesų aš negebu dirbti komandoje, viena pasidarau viską ir geriau, ir greičiau, ir kokybiškiau. Ir vis dėlto atvykusi į Rietavą buvau įtraukta į sėkmės komandas. Filosofiškai žiūrint, net ir sėkmės siekiant šiais laikais būtinos komandos. Tad atsisakyti, kaip suprantate, negalėjau. Juk išlydėdami mus iš Vilniaus linkėjote sėkmės, o ko daugiau reikia norint įsikurti kaime, iš nieko sukurti pragyvenimo šaltinį visai šeimai? Tose sėkmės komandose atsidūriau labai paprastai: vos atvykę į miestelį ir pasidalinę savo tinklaraščiu su vietiniais, sulaukėme skambučio iš Rietavo verslo centro direktorės Laimos. Tiksliau, sulaukė mano vyras, nes aš gimus dukrai įgijau įprotį niekada neatsiliepti telefonu. Pasirodo, Rietave ir aplinkiniuose kaimuose žvejojamos moterys, turinčios potencialą tapti sėkmingomis – jei užsiima mezgimu ar kepa duoną, tai žiūrėk gal bent nedidelį versliuką įkurs. Verslumo skatinimu tai vadinama. Kadangi buvo pavasaris ir, kaip draugai folkloristai tikrai prisimena, reikia budinti ir gaivinti žemės vyksmą verčiantis kūliu, tai verslumas pasirodė būtent tai, ko mums dabar reikia ir su džiaugsmu nuvykome į Pelaičių kultūros namus, pirmą susitikimą. O ten tiek moterų moterėlių, didesnių ir mažesnių, plonesnių ir storesnių, ir visos jos nuostabios su savo darbais, idėjomis, talentais ir ta didmiesčių panelytėms seniai nebūdinga moteriška dorybe – kuklumu. Įsivaizduokite, kuri nors iš jų turi nepaprastą talentą ar amatą, paveldėtą dar iš močiutės, mamos ar pačios įgytą, bet nedrįsta jo iškeli į viešumą, nes „o gal viskas čia pas mane negerai“. Nesąmonė, mielosios, jei skaitote, jūs viską galite, sugebate, esate talentingos, gudrios, žavios. Norėsite – padarysite.

Sėkmės komanda. Nuotraukos darytos RVIC.
Sėkmės komanda. Nuotraukos darytos RVIC.

Sėkmės komandų idėja man pasirodė paprasta, bet genialumas ir slypi paprastume. Kiekviena komanda (o Rietavo apylinkėse jų tėra dvi) renkasi kartą per mėnesį ir pristato, kaip sekėsi įgyvendinti iš anksto užsibrėžtą uždavinį. Čia panašiai kaip universitete ar mokykloje – nu negi dabar eisi nepasiruošusi ir prieš visus gėdingai prisipažinsi, kad nepadarei namų darbų… Veikia, patikėkite. Aaplinkinių spaudimas labai skatina net didžiausią tinginį. Bet čia gi teigiamas skatinimas, tai ir spyriotis nesinori. Tose verslo komandose pamažu gryninamės savo Ypatingojo Svirno medaus idėjas, o netrukus šio skanėsto įsigyti galėsite ir Jūs. Deja, dėl neįprastai šalto pavasario teks dar pakentėti, pavasarį bitutės nė kiek to dievų maisto neprinešė. Kai ruošėmės išvykti laimės ieškoti į Žemaitiją, visi mus bandė perspėti apie provincijos provincialumą, kaimo tamsumą ir tiesiog mitinę neapykantą išsišokėliams, kurie viską daro ne taip, kaip visi. Žodžiu, jūs ten nuvažiavę tik atsargiai, savo keistų idėjų nepainiokite į vietinių gyvenimą. Ir nors važiavome tikėdami, kad jei savame krašte pranašu nebūsim, tai gal būsime svetimame, bet vis tiek su atsargia ir pagarbia baime stengėmės tyliau kalbėti apie savo idėjas ir pažiūras. Tačiau susidūrėme su kita realybe. Savo idėjas atsargiai išsakėme jau minėtai verslo centro direktorei Laimai, nes mums ji pasirodė kaip drąsus ir naujas iniciatyvas mėgstantis žmogus. Jos užsidėgimas tikinant mus, kad mūsų idėjos nuostabios ir vertos dėmesio, paskatino mus griebtis jos pasiūlyto verslo finansavimo projekto, tačiau vadinamosios mirties linijos baigė suėsti mūsų nervus, o prisiderinti prie sausos paraiškos lapų su savo juokingais aukso kalnais atrodė sudėtinga. Galiausiai pamatėme, kad ir čia tas atvejis, kai norisi kaip geriau, o išeina kaip visada. O tas „visada“ mūsų atveju yra Romuvos stovyklose išmoktos išgyvenimo pamokos – galima padaryti daug iš nieko, sriubą iš kirvio išvirti. Tad jau dabar užkaitėme seną kiaurą katilą, įmetėme kirvį ir laukiame, kol užvirs. Tikimės, kad ir Jūs galėsite pasiūlyti prieskonių sriubai, bet apie ją parašysime vėliau, išlaikysime intrigą. O sėkmės komandų bei kitų verslo centro renginių dėka susipažinau su vietiniais žmonėmis, kurie visai neturi mitinės baimės naujoms idėjoms. Tiesą pasakius, su savo viduramžiškais rūbais esame kviečiami tiesiog bent pastovėti kur reikia ir kur nereikia, mūsų „stabmeldiškos“ šventės ir moralės normos traukia aplinkinių dėmesį ir nekelia baimės – atsirado norinčių ne tik pamatyti, bet ir patiems pasidabinti protėvių linais ir vilnomis, kartu švęsti šventes, išmokti tradicijų, dainų, ir prisiliesti prie istorijos. Dar daugiau, įsitikinome, kad universitete dėstytos žinios apie provincialumo sindromą veikia – užteko usiminti vienam žmogui apie savo idėjas, kad geometrine progresija tos idėjos nusiristų per laukus ir klonius ir kiekvienam imtų atrodyti – o, kaip gerai sugalvojau. Nors, žinoma, iki mūsų atvykimo niekam nė į galvą, o juk buvo dešimtmečiai progų tą patį daryti ir iki šiol… 😀

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s