Atsibudus po viduramžių sekmadienio

Viduramžių karybos, amatų ir folkloro kiemelis. L.Berneckės nuotr.
Viduramžių karybos, amatų ir folkloro kiemelis. L.Berneckės nuotr.

Penkta valanda ryto po Viduramžių karybos, amatų ir folkloro kiemelio atidarymo. Išsiviriau kavos, susitepiau sumuštinį ir sėdau rašyti, nes žinojau, kad daugiau nebeužmigsiu – visokios mintys lenda į galvą. Brėkštanti aušra man pats geriausias metas, nors girdėjau, kad žemaičiams brėkšta vakaras… O gal kažką maišau?

Besiruošdami kiemelio atidarymui mėgome prisipažinti pašnekovams, kad viską metę ir išvykę į Rietavą žaisti viduramžių padarėme beprotybę. Nušurmuliavus atidarymui ir atslūgus vidinei įtampai, kurios netrūko ruošiantis, tik dar labiau esu linkusi diagnozuoti mums kažkokį trumpąjį jungimą smegeninėse. Ar mums pasisekė? Kaip telefonu sakiau mamai, iš kurios pusės pažiūrėsi. 🙂

Pasiruošimas – nervų karas

Šaulys. L. Berneckės nuotr.
Šaulys. L. Berneckės nuotr.

Atrodo, šimtus kartų esame tą darę! Romuviečiai nėra iš tų senojo tikėjimo puoselėtojų, kurie slėptųsi nuo visuomenės, tad šimtus kartų įvairiomis progose, pačiose keisčiausiose vietose esame vedę visokias pamokėles istorijos ir mitologijos temomis, sutartinių mokyklas, stovyklas, vedę kalendorines šventes mokyklose, koncertavę su apeigų folkloro grupe „Kūlgrinda“. Visa ta veikla niekada nekėlė įtampos, tiesiog atvažiuodavome ir padarydavome visada smagiai nusiteikę. Taip ir scenos baimės atsikratėme.

Amatai. L. Berneckės nuotr.
Amatai. L. Berneckės nuotr.

Bet kai viską perkėlėme į savo kiemą, o ne į svečius, kur viskuo rūpindavosi renginio šeimininkas, įvyko kažkas nenuspėjama… Jaudulys (ar baimė?), įtampa, laiko stoka ir skuba, trūkumas, nerimas, o paskutinę naktį – nemiga. Daug ko nespėjome, daug ką turėjome atlikti kitaip. Draugai ir pažįstami atidarymo metu užsimindavo – to reikėjo, kito, trečio. Mes žinome! Bet išvakarėse iki vėlyvo vakaro įrenginėjome įvairiausius dalykus, priėmę svečius net su jais nepavakarojome, ir vis tiek nesuspėjome nei pirmo, nei antro, nei trečio. Net jei viskas vyktų savaite vėliau, vis tiek turbūt nesuspėtume, nes visada pritrūksta dar kruopelytės laiko.

Nebūna namų be dūmų – pykomės. Pikta darėsi net dėl tokių dalykų, kurie jau yra duotybė ir kurių nepakeisi. Protas ne kartą užleido vietą kaip gitaros stygai įtemptiems nervams. Bet gerai žinojau, kad antras, trečias ir ketvirtas kartas bus lengvesni, o pirmuosius kartus tenka praeiti sukandus dantis. Ir mes ėjome, tai paleisdami vienas kitą, tai pasiramščiuodami kits kitam į petį, keitėmės darbais, vaduodavome vienas kitą, kartais sustodavome. Manau, išbandymą išlaikėme. Skaudančius raumenis tepu Mindaugo senelio tepalu ir juokiuosi, kad jau senatvė, bet tepalas tikrai padeda. 🙂

Atidarymo dieną – atradimai

Pyrago vagis. L. Berneckės nuotr.
Pyrago vagis. L. Berneckės nuotr.

Atidarymo diena padėjo geriau pažinti žemaičius ir jų būdą – beveik galėčiau imtis S. Daukanto darbo. Žemaičiai – kuklūs, nedrąsūs ir net sakyčiau įtarūs žmonės. Žiūri jie iš tolo į mūsų viduramžių kiemelį ir klausinėja vienas kito, kas gi ten vyksta, bet prieiti ir pasižiūrėti nedrįsta. Vaizdai traukia akį, o skambanti muzika ir šurmulys – ausis, bet širdis, matyt, iš protėvių paveldėjo įtarimą, kad gal gi ten kryžiuočių pasala, geriau vienam neiti. Tad ateiti, paragauti arbatos, pašaudyti lankais, pasiklausyti dainų, pažiūrėti „Leitgirio“ kovų išdrįso ne kiekvienas. Nešiau aš jiems, trypčiojantiems už puskilometrio, tą arbatą pati, raginau prieiti arčiau. Tad žmonių buvo mažiau nei tikėjomės, bet tai pirmas kartas. Žemaičius į svečius teks viliotis kaip medžiokliai vilioja vilkus – diena iš dienos budėsime savo poste, lauksime, kursime vis naujų viliojančių įdomybių.

Kitas atradimas (kurį galėjome numatyti ar bent sau pripažinti ir anksčiau), kad amatininkų dirbiniai įdomūs ir reikalingi tik siauram ratui žmonių. Pažiūrėti gražu bei įdomu visiems, o štai įsigyti tautinę juostą ar panašų dirbinį norės ne kiekvienas, ne kiekvienas turės ir kur panaudoti. Labiausiai sekėsi prekiauti žolininkei, pyragų kepėjai, muilo virėjai. Kiek mažiau – lininių drabužių meistrėms. Patarti

Romuvos giesmė. L. Berneckės nuotr.
Romuvos giesmė. L. Berneckės nuotr.

Žemynos kūmo ieškosime ta paprasčiausių praktiškų kaimo amatininkų, o ne tik liaudies meistrų – atsiras iš šluotų, ir senų gerų kotų grebliams, ir močiučių su kojinėmis… Taip pat patys pastebėjome, kad svarbiausia žmonėms – prisikimšti pilvą. Teks šalia pyragų kepėjos pakviesti sūrininkų, mėsininkų, visokiausių kepėjų ir virėjų, užraugti giros ir midaus. Tai – pastebėjimai ateičiai.

Tad čia kaip pažiūrėsi – ne viskas klojosi kaip tikėjomės, bet kaip pirmam kartui ir žmonių buvo, ir susidomėjimo sulaukėme, ir su įdomiais žmonėmis susipažinome (Šiauliuose besikuriančios apeigų folkloro grupės nariais, kurie žadėjo pakoncertuoti kiemelyje kurį kitą kartą; žygių žemaitukais organizatoriumi). Kaip rašiau anksčiau, turbūt visos pradžios tokios.

Ačiū draugams ir bendražygiams

“Gyvatos“ dainos. L. Berneckės nuotr.

Visose mūsų veiklose motyvuodama bendražygius mėgau ir tebemėgstu jiems kartoti, kad be jų aš kaip be rankų. Ir čia turbūt viena rimčiausių gyvenimo tiesų, kurias jau esu įsisavinusi. Ne visada draugai būna šalia, kai reikia. Bet tais atvejais, kai jie būna, viskas klostosi gerai, problemos išsisprendžia, o širdyje atsiranda drąsos. Todėl ir kiemelio atidaryme daugiau medaus padovanojome bičiulystės labui nei pardavėme.

Nepaprastai esu dėkinga grupės „Gyvata“ nariams už mėgstamas dainas kiemelio atidaryme ir ypač Elenai, kuri juos sukvietė ir paragino aktyviai dalyvauti. „Gyvata“ – tai grupė, kurioje niekada nedainavau, bet kuria visada didžiavausi taip, lyg ji būtų mano kūrinys, nes pačioje grupės aušroje ji susidėjo iš žmonių, į kuriuos dėjau didžiausias savo viltis paauglystėje, ir matydama grupės augimą visada jaučiau tik didžiulę laimę dėl draugų sėkmės.

Kermošius. L. Berneckės nuotr.
Kermošius. L. Berneckės nuotr.

Dėkinga esu ir „Leitgiriui“, gyvosios istorijos klubui, kuris pirmasis atsiliepė į mano raginimus bendradarbiauti su Romuva ir kurti veikti kartu puoselėjant bendras vertybes ir mūsų šalies kultūrą. Ne tik už šį kiemelį, bet ir už pasirodymus Romuvos stovyklose, bendras Žiemos stovyklas ir pagalbą ten ir tada, kai jos reikia. Drąsiai galiu sakyti, kad, mano nuomone, „Leitgiris“ yra turbūt labiausiai mūsų šalies istorijai ir kultūrai atsidavęs klubas, kurį pirmiausia ir siūlyčiau kviesti, jei prireiks gyvosios istorijos pamokų, nes jo nariai vis dar žino, kad idėja yra svarbiausias atskaitos taškas tiems, kurie save laiko patriotais.

Atskiras padėkas skiriu „Kūlgrindos“ narėms Gerdai, Audronei, Birutei ir Astai už garsiausiai nuskambėjusią ir visus subūrusią Romuvos giesmę, o audėjai ir Girjaukio dainininkei Gerdai ir už kitas dainas, kanklių skambesį. Birutei ir Vilmantei dėkinga iki ašarų už išjudintus žemaičius šokiui!

Vaivos ir Edmundo šeimai dėkingi už neblėstančią ir seną draugystę, už nesavanaudišką pagalbą neprašant nieko už tai. Ačiū.

Savo laiką skyrė ir mus visus įamžino Lina Berneckė, kuriai esu dėkinga už draugystę čia, Rietave, ir kurią rekomenduočiau kiekvienam, norinčiam turėti įsimintiną fotoalbumą. Nuotraukos kalba pačios už save!

Kitą kartą amatų kiemelyje vėl šaudysime iš lankų, bet dainuosime šį kartą jau visi!

Šaudymo iš lanko užsiėmimų vieta. L. Berneckės nuotr.
Šaudymo iš lanko užsiėmimų vieta. L. Berneckės nuotr.
Reklama

Vienas komentaras “Atsibudus po viduramžių sekmadienio

  1. Gaila, kad šį kartą negalėjau sudalyvauti, tad lauksiu kito karto. Geras pastebėjimas dėl žemaičių kuklumo: stovi, iš toli žiūri… Tokie jau mes. Bet linkiu nenuleisti rankų ir manau laikui bėgant susidomėjimas išaugs ir kaskart daugės ne tik žiūrovų, bet ir dalyvių. Sėkmės!

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s