Gyvenimiški nuotykiai

Poilsis Plungėje po visų nuotykių
Poilsis Plungėje po visų nuotykių

Vėl ilgai nerašėm, atsirasdavo, kaip mums atrodė, svarbesnių darbų. Bet iš tiesų, kai geriau pagalvoju, nelabai ką prasmingo ir nuveikėm, o laikas susigaišdavo ir tvarkant namus, ir šildantis vandenį (dėl renovacijos ilgai neturėjom karšto vandens), ir dirbant kasdienius ruošos darbus. Bet pradėjome ir naujų dalykų, patyrėme keletą nuotykių, būta ir nusivylimų…

Turguje ir mūsų viduramžiuose

Kiekvieną sekmadienį darbuojamės savo automobilių aikštelėje prie Rietavo turgaus ir savo Viduramžių karybos, amatų ir folkloro kiemelyje. Dėl tų šventai darbui skirtų sekmadienių daug ką praleidome (skaudžiausia turbūt praleisti festivalį Mėnuo Juodaragis), iš daug kur skubėjome, nors mielai būtume dar pasilikę (ir Romuvos stovykloje šiemet tik vieną dieną buvome, ir praleidome galimybę Gaveikėnų malūną apžiūrėti, Žolinės šventėje nesudalyvavome…). Iš tiesų rugpjūčio sekmadieniai mums svarbūs, nes turguje (taigi ir pas mus) užsuka daugiau žmonių – visi važiuoja tų nelemtų kuprinių prieš rugsėjo 1-ąją.

Šaudytojai eilinę turgaus dieną
Šaudytojai eilinę turgaus dieną

Tačiau klestėjimo tai mums nepriduoda. Viduramžių kiemelyje tikrai ne viskas taip, kaip norėtųsi, todėl jau sukame galvas ir ruošiamės įgyvendinti kitas idėjas, planą B ir kitų abėcėlės raidžių planus. Kas negerai? Na, pirmiausia, susiduriame su amatininkų stygiumi, galite įsivaizduoti? Mes siūlome puikią vietą ir puikią draugiją, visa tai nieko nekainuoja, o bet tačiau… Kai paskambinu ir pasiūlau atvažiuoti – atsiranda, bet jei atvykti nebegali – nebepaskambina ir nepraneša, tad atsibosta skambinėti, nes juk mums tai bereikalingas pinigų ir laiko švaistymas, juk naudos mes negauname, o kalbėti telefonu niekada nemėgau. Vis tik laiko dar turime, idėjų galvoje sukasi ne viena, tad energiją mieliau išnaudosime joms. Žinoma, viduramžiai ir toliau pas mus šurmuliuos, o pamėgę šaudyti iš lanko ir toliau galės ateiti ir miklinti ranką (ar akį?).

Ypatingosios lėlytės
Ypatingosios lėlytės

Vis dėlto kiemelyje apsilankė labai įdomių žmonių, ir jais privalau pasigirti. Kažkada Romuvos stovykloje iš Baltarusijos atvykusi amatininkė mokė pasigaminti magiškas tradicines lėles. Maniau, kad pas mus tokių nėra, o pasirodo yra. Jau porą kartų kiemelyje lankėsi lėlių gamintoja Laima Paksaitė, kurios vieną stebuklingą lėlytę, simbolizuojančią šeimos pilnatvę, laikau prie savo lovos – tegu ji bus užuomina dievams, kad jau laukiu dar vienos Jų dovanos… 🙂

Pas mus kaskart lankosi įdomus rago meistras Virginijus Narkus, gaminantis unikalius papuošalus. Mes jau įpratome prie jo draugijos, o jis, tikiuosi, prie mūsų. Virgis turi įvairiausių idėjų, viena jų – atgaivinti Plungės piliakalnį ir užkurti ten ugnį per baltų vienybės dieną. Turi jis ir savo internetinį puslapį: http://www.vilkas.info/
Vieną kartą mūsų kiemelyje lankėsi sesės iš Platelių – viena audėja, o kita – žolininkė. Nors, kaip matyti, jos užsiima ir daug daugiau kuo – ir žvakes daro, ir ūkininkauja, ir nuostabiai skanius skruzdėlynus kepa…

Pirmas susitikimas su pabėgėliais

Budime aikštelės prieigose
Budime aikštelės prieigose

Vis ruošiasi mums čia privežti Lietuvon pabėgėlių, bet mes jų nelaukiame, bendraujame su jais iš anksto. Štai vieną dieną mūsų aikštelėje lyg iš po žemių išniro juodbruvi vyrukai, panašūs į arabus ir čigonus. Jie vaikšto po turgų, po visas aikšteles, net į viduramžių kiemelį ir siūlinėja pirkti neva labai gerus peilius, kurie, kaip vėliau sužinojome, atšimpa po 3 pjovimų. Iš pradžių mandagiai paprašiau iš mūsų aikštelės išeiti, bet jie gi nesupranta, burbuliuoja kažką savo įkyriai skambančia kalba, rėkauja. Nemėgstu žmonių, kurie kelia pernelyg daug nereikalingo erzelio, o jų tokia „natūra“ – ne kalba, o nuolat rėkia. O kai ant tavęs rėkia, pikta pasidaro ir tau, tad vėliau jau pavarydavau juos paprastai – dink iš čia. Ir jie dingdavo, o po penkių minučių vėl grįždavo siūlyti tų savo peilių, lyg būtų pamiršę, kas jau atsisakė. Taip su tais peiliais erzinomės dvi turgaus dienas, o trečiąją atvyko išsigelbėjimas.

Mūsų aištelėje jaunas vaikinukas pasistatė automobilį, priėjęs parodė pažymėjimą – VSD. Paprašė, kad neprileistume tų pabėgėlių prie jo automobilio, mat jis pilnas konfiskuotų peilių. Nudžiugę pasižadėjome ir prasidėjo gaudynės. Savo akimis matėme, kaip vienas jaunas pareigūnas išgaudo įgrisusius svetimšalius ir pabaigia jų nelegalią prekybą.

Kaip vėliau pasakoja pats pareigūnas, o netrukus derėdamasi sužinau ir aš (užsimanė tas mūsų Virginijus nusipirkti tuos peilius, tad puikiausiai su tuo pardavėju susiderėjome vokiškai), jie puikiai supranta angliškai, vokiškai ir kai kuriomis kitomis kalbomis, o tik apsimeta, kad nesupranta, kai pradedi juos varyti lauk. Atsibastė jie čia iš įvairiausių pasaulio kampelių – vieni yra čigonai iš vengrijos, kiti – iš karštųjų pasaulio taškų, bet visi turi vieną tikslą – prasigyventi čia būdami įkyrūs, nesilaikydami įstatymų ir gadindami vietiniams gyvenimą ir ramybę.

Kiti pirmi kartai

Pirmų kartų buvo ir daugiau – štai pradėjau mokytis vairuoti. Gaila, kad tik dabar, bet tik dabar tam užsidirbau. Džiaugiuosi, kad mokyklos ir studijų metais mokslams išsiugdžiau nepalaužiamą discipliną. Štai mokausi dar tik antrą savaitę, bet spręsti testus sekasi vis geriau, jau pavyksta ir surinkti užtektinai taškų egzamino išlaikymui. Pirmasis pasivažinėjimas buvo įdomus, nuo pat Rietavo „Senukų“ parduotuvės teko važiuoti pačiai iki aikštelės ir paskui po miestelį, nors pirmą kartą gyvenime sėdėjau už vairo… Buvo smagu, bet ir streso daug, nors džiaugiuosi, kad pavyko važiuoti tolygiai, neteko „užgesti“ kiekvienoje sankryžoje. O kitą kartą jau reikės dardėti ir į Klaipėdą… Jaudinuosi.

Audimo staklytės
Audimo staklytės

Dar vienas pirmas kartas nutiko visai atsitiktinai. Vienintelė mano draugė Rietave papasakojo apie prie „Iki“ parduotuvės esančią dėvėtų rūbų parduotuvę, kur trečiadieniais atveža naują siuntą ir nuo pat ryto rikiuojasi eilės. Ten ir šiaip pasitaiko kokių nors įdomybių – žaislų ar daiktų. Užsukau ir aš pažiūrėti, ko gi ten būna, ir atradau lobį – nedideles staklytes, tikrų staklių sumažintą prototipą su jau pradėtu kažkieno austi audinuku. Apžiūrėjau, pamačiau, kad lyg ir veikia, o ir kainavo vos 2 eurus, tad ilgai negalvodama įsigijau. Ir pirmą kartą pati savarankiškai dabar audžiu, nors kažkada seniau esu pabandžiusi truputį ir didžiosiomis staklėmis. Kokių tik lobių nebūna tarp dėvėtų drabužių… Gal čia užuomina, kad aprangą reiktų kurtis patiems? 😀

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s