Staliaus Algirdo Krajino medinių svajų etiudai

Algirdas darbuojasi
Algirdas darbuojasi

Nedideliame Žemaitijos kolegijos bendrabučio kambarėlyje visi paviršiai nukrauti mediniais ruošinukais, varžteliais, vinukais, plaktukais, grąžtais ir kitais įrankiais, kurių pavadinimus žino tik amato broliai — tai staliaus, liaudies meistro Algirdo Krajino namai. Iš pirmo žvilgsnio Algirdas — paprastas, be galo mandagus, kuklus kaip ir jo kambarėlis žmogus, tačiau bendraujant ima skleistis truputį romantiškų, bet neabejotinai ambicingų jo svajų sparnai. Tos svajos medinės arba bent kyla iš medžio, kaip pats Algirdas sako: „ir tegu važiuoja mano arkliukai“.

Arkliukai, užgožiantys staliaus amatą

Mediniai Algirdo Krajino darbeliai gimė tada, kai atsirado laisvo laiko nuo staliaus darbo vienoje statybų bendrovėje, o paskui ėmė ir užgožė pagrindinį darbą. „Šiuos dirbinėlius pradėjau daryti visai neseniai. Dirbau vienoje statybos įmonėje, tačiau žiemą manęs paprašė išeiti neapmokamų atostogų, nes statybos darbų nebebuvo. Tada pagalvojau, ką dabar reikės daryti — darbo nėra, pinigų taip pat, reikia imtis kažkokios veiklos. Vienoje knygutėje radau namuko piešinuką ir pagalvojau, kodėl neėmus ir nepadarius. Pavyko, pirmiausia padirbau aštuonis namukus per žiemą,“ — medinių žaisliukų užgimimą nupasakojo Algirdas. Prie išdygusio medinių rąstelių namelio netrukus prireikė kopėčių, o šios pasirodė panašios į vežimo gardeles. Sumeistravęs vežimą ne iš vieno draugo Algirdas išgirdo logišką klausimą — o kur gi arklys? Taip netrukus aplink namelį ėmė pamažu rastis visas kaimas: prie vežimo reikėjo arklio, o paskui ir kaimo tvoros, besivarstančių vartelių, naujų namelių… Kurti ir konstruoti galima be galo, be krašto.

Vis dėlto vežimą traukiančiais arkliukais susidomėjimas buvo didžiausias, tad dabar stalius Algirdas Krajinas nespėja jų gaminti visiems norintiems. „Neišeina atsikratyti tų vežimų ir viskas. Aš turiu kitų sumanymų, kurie taip pat neblogi, bet vežimai patinka tiek dideliems, tiek mažiems, todėl tenka dirbti, dirbti, dirbti. Ateityje svajoju sukurti didesnį namelį iš rąstukų, kuriam reikės daug laiko, taip pat daryti namelius-konstruktorius vaikams,“ — sako Algirdas ir šypsodamasis priduria, kad reikėtų mesti tą žalingą įprotį vaikščioti į darbą, tuomet liktų daugiau laiko pamėgtiems medinukams.

O minčių tolesnei medinukų kelionei Algirdas turi daug. Padedamas Rietavo Verslo informacijos centro A. Krajinas tapo liaudies meistru ir įgijo aukščiausią etinės kultūros paveldo (A) kategoriją. Dabar liaudies meistras dairosi galimybių mediniams žirgeliams pakeliauti po užsienį — tikisi, kad susidomėjimo jie susilauktų Vokietijoje, Prancūzijoje, o gal ir kitose šalyse. Bėda, kad tikslams įgyvendinti vis dar trūksta laiko. Pats Algirdas šmaikštauja: „Jeigu žmogus turi laiko — neturi pinigų, o jei turi pinigų — tikrai neturi laiko. O dabar, gamindamas šiuos arkliukus, aš neturiu nei laiko, nei pinigų.“ Iš paties laiką atimantį darbą Algirdas svajoja kada nors pakeisti sodyba vienkiemyje ir medinių žaisliukų dirbtuvėlėmis.

Visada kūrė naujoves

Ypatingieji ir meilės kupini arkliukai
Ypatingieji ir meilės kupini arkliukai

Pamatę Algirdo Krajino kuriamus arkliukus bendradarbiai neretai patraukia per dantį — sako, suvaikėjai, asiliukus gamindamas pats tokiu pavirsi. Bet Algirdas nenusimena ir atšauna, kad sulaukę vyresnio amžiaus suvaikėja visi ir niekam nepavyks to išvengti. Neima galvon, toliau konstruoja pamėgtus namelius, paleidžia į pasaulį naujus vežimukus. Juk šie medžio dirbinėliai — jo kūrybos vaisius, o kūrybingas Algirdas Krajinas buvo visada.

Tik pradėjęs dirbti staliumi, Algirdas su kolegomis sukūrė naujovę tuometėje Lietuvoje — raižytas medines duris. Tuo metu visos durys būdavo lygios, be jokių ornamentų ar išraižymų, o Algirdas su kolegomis įmonėje įkūrė baldų gamybos kooperatyvą, daugiausia gaminusį prieškambario baldus, tačiau netrukus sugalvojo ir naujoviškas duris. „Padarėme tokias duris vienam žmogui. Po kurio laiko užsukome į svečius, o tas žmogus ir dejuoja — „Vyrai vyrai…“. Na, mes ir išsigandome, kas negerai, klausiame, gal sueižėjo, gal blogai įdėjome tas duris, bet jis numojęs ranka sako: „Ne. Tik visi, kas eina pro šalį — ar į svečius pas ką nors, ar namo — tuoj skambina į duris ir klausia, kas tas duris padarė.“ Užsakymų turėjom daug, atvažiuodavo iš visos Lietuvos tų durų užsisakyti,“ — linksmą staliaus karjerą nupasakoja Algirdas. Vėliau, žinoma, kiti meistrai nusikopijavo idėją  ir dabar kiekviena save gerbianti durimis prekiaujanti įmonė turi raštuotų durų, tačiau pradininko garbė priklauso Algirdui ir jo kolegoms.

Mediniai žirgai įgyvendins svajones

A. Krajinas mūsų Viduramžių karybos, amatų ir folkloro kiemelyje
A. Krajinas mūsų Viduramžių karybos, amatų ir folkloro kiemelyje

Paklaustas, kas jam gyvenime svarbiausia, stalius Algirdas nedvejodamas atsako — šeima. Tai paprasta, bet universali žmogiškoji vertybė. O kad sako tiesą, netrukus patvirtina ir pasakojimu, kaip tapo staliumi. Dėl šeimos. Iš tiesų Algirdas turėjo būti aviatechnikas.

Jaunystėje Algirdas Krajinas dirbo aerodrome — paruošdavo lėktuvus skrydžiams. Ne tik prižiūrėjo aviacijos įrengimus, bet ir pats skraidė sklandytuvu. „Kai dirbau aerodrome, žmona sakydavo — arba aš, arba aerodromas, rinkis. Tai ką dabar daryt, teko ieškotis kito darbo,“ — galva palinksi ir nusišypso Algirdas Krajinas. Bet pripažįsta, kad būdamas jaunas visai nepaisė saugumo, skrisdamas darydavo pavojingus manevrus ir pats nusileidęs ant žemės stebėdavosi, kad liko gyvas ir sveikas.

Sklandytuvų Algirdas pasiilgsta, bet šeima svarbiau. „Kai išėjau iš aerodromo, sapnuodavau, kaip skraidau — ne vieną naktį. Dar ir dabar, kai lėktuvas pralekia virš namo, pasižiūriu, širdis tik stipriau ima plakti — tuk tuk tuk. Ką padarysi…“ — nostalgijos neslepia buvęs aviatechnikas ir mosteli ranka į žurnalų apie aviaciją krūvelę, gulinčią tarp staliaus įrankių. Kartais, sako, pavarto, prisimena, pasvajoja.

Išėjęs iš darbo aerodrome, Algirdas užsuko pas draugą stalių, pasipasakojo, kad ieško naujo darbo. Ir pasisekė, buvo priimtas dirbti staliumi, nors jokių reikiamų įgūdžių neturėjo. Viršininkas tik juokais paklausė, ar oblių sugebės teisingai paimti, ir priėmė. Nuo to laiko Algirdas jau nebe aviatechnikas ir sklandytuvų mėgėjas, bet stalius, kuriantis nuostabius medinukus. Gabiam vyrui nebuvo sunku išmokti naujo amato, pamažu atsirado įgūdžiai ir žinios. Ir vis dėlto Algirdas atskleidžia, kad gal kada nors, pardavęs savo medinius arkliukus, sugebės sutaupyti ir nuosavam sklandytuvui… Tik, pabrėžia, kad reikia ryžto. Ne tik noro reikia, bet ir ryžto norus įgyvendinti.

P. S. Kartais taip gyvenime susiklosto aplinkybės, kad ne viskas išeina kaip planuota. Taip gimė ir nedidelio straipsnių ciklo pradžia – neplanuotai. Tačiau Algirdas Krajinas už reklamą susimokėjo su kaupu, o Jūs, tikiu, maloniai praleidote laiką šioje virtualioje pažintyje su įdomiu staliumi. O aš savo ruožtu nuo gruodžio 4 dienos, kai jau galėsiu oficialiai dirbti, ieškau motinystei netrukdysiančių galimybių šiek tiek užsidirbti, galbūt kam nors reikia (reklaminių arba ne) straipsnių?

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s