Virgilijaus ir Birutės klestėjimas rupūžių valdose

Virgilijus ir Birutė tarp savo senųjų sodybos augalų
Virgilijus ir Birutė tarp savo senųjų sodybos augalų

Virgilijui Bizauskui ir jo gyvenimo draugei Birutei pabėgti nuo miesto šurmulio taip ir nepavyko – persikėlę į Lopaičių kaimą atsidūrė kvaksinčioje ir kurkiančioje rupūžių karalystėje. Vieną naktį savo sodyboje pamatė ant didžiulio akmens tupinčią rupūžę ir žiūrinčią į mėnulį ilgesingu žvilgsniu. „Tikra rupūžynė,“ – tą kartą nusistebėjo sodybos šeimininkai. Daugiau niekaip kitaip savo sodybos jie ir nebevadina, tik Rupūžyne, ir priduria, kad jų namuose rupūžės yra šventas, laimę nešantis padarėlis, kurio neliečia nei žmonės, nei gyvuliai. Net sodyboje medžiojantis katinas ir namus saugantis jaunas šuo saugo rupūžių ramybę ir jų neliečia.

Sodybą puošia senos augalų rūšys

Retas žino, kad mūsų prosenių sodybas puošė ne tokios pat gėlės, kokiomis grožimės šiandieninių lietuvių sodybose, o dar rečiau senosios augalų veislės vertinamos ir globojamos, mat vešlūs, laukinius primenantys augalai neatitinka šių dienų estetikos standartų. Tačiau Virgilijus Bizauskas dabar sodybose auginamas gėles niekinamai vadina „miesčioniškomis“ ir tuoj pat vardija senųjų veislių privalumus: „Tuos senuosius augalus, kurie augo prie senųjų sodybų, stengiuosi saugoti. Ten tų miestietiškų prisinešti greitai gali – visokių ten rododendrų, o senieji augalai – tie senoviški bijūnai, tos pinavijos vadinamosios – jie nieko nebijo, nei sausrų, nei šalčių ir labai gražiai puošia sodybą. Kai pradeda žydėti, tai tikra pasaka, bet miestiečiai tokių nebenori.“ Sodybos šeimininkai Virgilijus ir Birutė pasakoja, kad daugelį senųjų augalų veislių gavo mainydamiesi su kaimynais – pamatę augalą, kurio dar neturi, paprašo ir pasisodina pas save. Iš pradžių bandė sėklas pirkti, bet tai nepasiteisino, nes pirktos sėklos sunkiai prigydavo. Dabar „Rupūžynę“ puošia ne viena primirštų sodybos gėlių rūšis.

„Rupūžynėje“ vertinami ne tik senovės lietuvių garbinti gyviai, bet ir medžiai. Medžiais skurdžios sodybos Virgilijui Bizauskui atrodo tuščios ir bedvasės, todėl ne vieną medį yra pasodinęs ir pats. „Aš kai pasižiūriu, ypač biednesnės sodybos žemaičių, daug kur nuskriaustos yra medžiais. Matosi, kur turtingesnės sodybos arba kur žmonės platesnės sielos yra, ten jau nuo seno apsisodinę medžiais, o tokie suvargėliai turi dvi ar tris nusususias obelytes ir toliau ant pliko lauko namelis stovi – tas labai nesmagiai atrodo,“ – įvertina „Rupūžynės“ šeimininkas. Įsigijęs savo sodybą jis taip pat pasigedo medžių, todėl, padedamas draugų, pasodino jų čia daugiau nei du tūkstančius. Dabar „Rupūžynė“ beveik miške – iš vienos pusės sodybą supa sodas, iš kitos – miškas.

Meilė augalams, anot Virgilijaus, yra neatsiejamas gamtos žmogaus bruožas. „Tie augalai yra natūrali mano gyvenimo dalis. Tikriausiai žmogus, kuriam nepatinka augalai, niekada nesirinktų gyventi kaime, taip ir liktų gyventi ant asfalto,“ – sako vyras. Rūpestis augalais ir susidomėjimas jų gerosiomis savybėmis paskatino Virgilijų ir Birutę rinkti vaistažoles ir ruošti jas vartojimui – tradicinių augalų žinovai turi A tautinio paveldo sertifikato kategoriją. „Viena iš augalininkystės sričių – žoliaujame mes čia kartu su Birute. Daug surenkame žolių, per vasarą gal 15 skirtingų rūšių,“ – gražų lietuvišką pavadinimą savo užsiėmimui atranda menininkai. Surinktas žoles jie rūpestingai atrenka, sudžiovina ir gražiai įpakuoja.

Būtent vaistinėmis žolelėmis labiausiai domisi ir pirkėjai, tačiau, kaip pasakoja Birutė, daug vaistažolių priruošti vienam žmogui neįmanoma, nebent jas augintum, o ne eitum žoliauti po pievas. „Mes žolelių paruošiame gana nedaug, o ir tas daugiausia dovanojame draugams ir pažįstamiems, tik mažą dalį parduodame, – pasakoja Birutė. – Daug priruošti nepavyksta, nes jas reikia labai rūpestingai rinkti, džiovinti. Mes stengiamės tą daryti labai kokybiškai, todėl nesiekiame masiškumo. Kai pasižiūriu, kokias žoleles pateikia masiškai prekiaujantys žolininkai, tenka nusivilti, nes tarp konkrečios rūšies paruošto produkto būna įsimaišę visokiausių žolių. O mes rūpestingai atrenkame, rūšiuojame kiekvieną stiebelį, todėl ir masiškumo nesiekiame.“ Šią vasarą Birutė ir Virgilijus taip pat priruošė „Rupūžynės“ žolelių, tačiau jų tikrai užteks ne visiems norintiems.

Klesti tradiciniai amatai

Virgilijus ir Birutė – du menininkai, pedagogai, kuriuos meilė gamtai ir ramybės paieškos atvijo į kaimą. Įsikūrę „Rupūžynėje“ jiedu vis dėlto nepamiršo ir savos profesijos: jų sodyboje suklestėjo senieji lietuvių amatai, vyksta įvairūs mokymai, vadinamieji plenerai, abu pradėjo rinkti eksponatus ir ruošiasi steigti senienų muziejų. Tiesa, abiems vis dar tenka traukti į darbus mieste, nes senieji amatai pragyvenimo šaltiniu taip ir netapo. Kodėl tada tuo užsiima? „O nes įdomu,“ – šypsosi Virgilijus.

Tradiciniai amatai – keramika, virtražų gamyba, juostų audimas, kalvystė, karpiniai – menininkų šeimai ne istorijos, bet jų specialybės dalis, todėl mokytis atskirai nereikėjo. Persikėlę į Lopaičių kaime esančią sodybą, įsikūrė dirbtuves ir ėmė meistrauti. Abu svajoja įsirengti galeriją savo darbams, kurioje būtų galima ir šį tą nusipirkti, bet didelio uždarbio nesitiki – abu supranta, kad amatininkų gaminiai gali būti naudingi ypatingai progai ar dovanai, tačiau ne kasdieniam naudojimui, tad pirkėjų gausos nebus. „Amatai yra mūsų gyvenimo būdas, mums tai yra įdomu. Taip pat mums svarbu išsaugoti tą kultūros paveldą, kurį matome, darome tai iš patriotizmo,“ – dvasinę senųjų amatų naudą įvertina Virgilijus Bizauskas.

„Rupūžynės“ šeimininkai ne tik patys užsiima senaisiais amatais, bet rengia ir įvairius amatų mokymus vietiniams. „Būna paprašo vietiniai, kad pamokytume, parodytume. O mes daug ką mokame iš tų senųjų amatų ir ne tik, taip pat esu dirbusi tautodailės mokytoja, tad ilgą laiką tai buvo mano darbas. Pamatome, kad ir jiems gerai, ir mums gerai, todėl ir darome, o jokio pelno mes absoliučiai iš to neturime. Savo pomėgį mes daugiausia visiems išdovanojame, o ne kažką uždirbame,“ – atvirauja Birutė ir prisipažįsta, kad Žemaitijoje daug sunkiau sudominti žmones kultūra nei kitur, vietinius dažniausiai sunku prisikviesti net ir į organizuojamus nemokamos kursus. Savo sodyboje Birutė ir Virgilijus rengia įvairius plenerus. „Kai išvažiavome į kaimą, daug kas stebėjosi, bet paskui draugai ir kolegos pamatė, kad čia galima atvažiuoti, papleneriauti, prasidėjo mūsų veikla, nebūname čia vieni. Dabar jau greitai bus devyni metai, kaip „Rupūžynėje rengiame plenerus,“ – pasakoja Birutė.

Neužmiršti liaudies papročiai

„Rupūžynę“ lankantiems svečiams Virgilijus ir Birutė perteikia visą tautinės kultūros paveldo puokštę. Tinkamu laiku apsilankius sodyboje galima ne tik susipažinti su protėvių amatais ar įsigyti vaistažolių sveikatai pastiprinti, bet ir prisiminti senąsias vertybes ir papročius. Virgilijus ir Birutė stengiasi prisiminti tradicijas, švęsti senąsias šventes, bendrauja su Klaipėdos folkloristais. „Birželio mėnesį, kaip tik per Jonines, pas mus buvo svečiuose devyni švedai, vyko mokymai, tad pasikvietėme senus bičiulius iš Klaipėdos – ansamblį Auksodis. Jų vadovė Rūta Vidžiūnienė labai gerai žino visas tradicijas, tad turėjome tokią labai smagią šventę,“ – pasakoja Virgilijus Bizauskas. Taip ir mainosi žiniomis – jie su Birute moko amatų, „Auksodžio“ dainininkai džiugina žemaičių folkloro dainomis, apeigomis, padeda atšvęsti šventes pagal senąsias tradicijas.

Paklaustas, ar laikosi senojo baltų tikėjimo papročių, Virgilijus Bizauskas šypsosi, tačiau visai to neišsigina: „Mes savęs pagonimis nepristatome, bet, kaip čia pasakius… Pagonis yra tas, kuris su gamta gyvena, o mes ir gyvename su gamta, ne su bažnyčia tikrai. Galima iš principo sakyti, kad taip, bet savęs tiksliai taip neįvardijame.“ Senieji baltų papročiai ir tradicijos, anot „Rupūžynės“ šeimininkų, yra labai svarbios ir jų darbuose juos veda noras išsaugoti ateities kartoms lietuvių kultūros paveldą. „Na, vis tiek, tėvai visą gyvenimą mus to mokė… Ko gero, mes per daug mylim savo tą Lietuvą, meilė tėvynei yra, kad ji išliktų, kad vaikams perduotum… bet čia yra vidinis noras, čia sau niekaip neįsakysi. Apsimesti negali, negali sau primesti to, tu vis tiek esi tas, kas esi,“ – vienas per kitą entuziastingai meilę Lietuvai reiškia Virgilijus ir Birutė ir iškart pagyvėja. Matyt, meilė savo kraštui, tradicijoms, jo dainoms ir bus tas varikliukas, kuris pirmyn veja nenuilstančius ir iš idėjos kasdien besidarbuojančius „Rupūžynės“ žoliautojus.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s