Žodžiai apie vilnos šilumą

IMGP2468
Regina Pakštienė

Žmogus gali jaustis reikalingu tol, kol turi savo amatą. Tuomet visai nesvarbu, kiek gyvenimas buvo turiningas, kiek darbų nudirbta, kur sudalyvauta, kas pamatyta — kol kaimynai ir miestelėnai domisi žmogaus rankų darbu, jis dar turi vietą po saule. Taip ir Regina Pakštienė, visą gyvenimą dirbusi pardavėja, išėjusi užtarnauto poilsio prisiminė dar močiutės ir mamos puoselėtą amatą ir šiltai kalba apie vilną. Šildo ne tik pačios vilnos unikalios savybės, bet ir įdėtas rankų darbas, pastangos ir nuoširdumas.                    

  Šimtametės šeimos tradicijos

Reginos Pakštienės laisvalaikis prabėga veliant vilną — iš veltinio gaminamos puošnios dekoruotos šlepetės primena vaikystėje matytus mamos darbus. „Veltinis mano gyvenime yra nuo pat vaikystės. Kai buvome maži, matydavome, kaip veldavo mama. Veltinius vėlė ir močiutė, mamos mama, bet jos veliančios aš jau nemačiau — tik girdėjau pasakojant mamą, kad iš jos išmoko,“ — pasakojimą apie vilnos kelią savo gyvenime pradeda Regina. Mamai veliant vilną dažnai padėdavo ir vaikai, nes darbas ilgas ir sunkus, reikalaujantis stiprių rankų, tad mokytis vėlimo meno galimybės šeimoje buvo puikios. Mama ir močiutė tradicinius veltinius batus, kuriais kaimo žmonės šildydavosi žiemą, veldavo ne tik šeimos nariams, bet ir kaimynams, buvo žinomos šio amato meistrės savame kaime.

Regina pabrėžia, kad veltinio tradicija jos šeimoje siekia mažiausiai šimtmetį — tą liudija ir tautinio paveldo sertifikato A kategorija. Vis dėlto vilnos vėlimo metodai metams bėgant pasikeitė: „Šiandien yra gerokai paprasčiau, — sako vilnos vėlėja Regina Pakštienė, — atsirado įvairių priemonių, kurios leidžia lengviau nuvelti veltinius. Kai veltinius darė mano mama, sąlygos buvo primityvesnės, nebuvo tokios medžiagų įvairovės, tokių įvairių vilnos rūšių. Dabar galima pasidaryti šabloną, kad veltinis neištižtų, o seniau mama turėdavo ypatingu būdu suvarstyti siūlus, kad veltiniai išlaikytų formą.“ Dabar veltiniams naudojamos ir kitos medžiagos, kurių anksčiau žmonės neturėdavo — polietileno maišeliai, įvairūs puošybos elementai, veliama ir iš ryškiomis spalvomis, kurių nepavyktų išgauti natūraliais augaliniais dažais, numargintos vilnos.

Vis dėlto vilnos vėlimas — pakankamai konservatyvus amatas, bėgant metams mažai tepasikeičiantis. Amato istorija Lietuvoje siekia vėlyvojo neolito laikus, kai mūsų protėviai pradėjo auginti avis, o veltiniui išgauti nereikalingos nei staklės, nei verpimo rateliai ar kitokie įrengimai — vientisas medžiagos pluoštas išgaunamas dėl natūralaus karščio, drėgmės ir trynimo poveikio vilnai.

Veltinis — vėl populiarus

Vilnos vėlimo išmokusi dar vaikystėje, Regina Pakštienė sako ilgam turėjusi pamiršti šią tradiciją: „Tiesiog niekam veltinio nereikėjo, niekam jis nebebuvo įdomus. Net ir avių kažkaip sovietiniais laikais beveik niekas nelaikydavo, sunku buvo gauti ne tik vilnos, bet ir vilnonių siūlų kojinėms. Nebuvo poreikio žmonėms, nebuvo medžiagų, todėl vilnos labai ilgą laiką nevėliau.“ Vaikams užaugus ir palikus namus, Regina pradėjo ieškoti, kur galėtų save išreikšti.

Vieną dieną parduotuvėje pamačiusi veltinio šlepetes, vilnos vėlėja prisiminė mamos ir močiutės amatą. „Turėjau vėl iš naujo išmokti vilnos vėlimo. Prisiminiau, kaip mama darydavo, tačiau vis tiek pirmą kartą veltinis nebuvo toks kokybiškas — išėjo per plonas,“ — šypsojosi amatininkė. Nepavykusias šlepetes padovanojo ir bandė velti vėl, kol primiršto amato įgūdžiai atsinaujino.

Pirmiausia Regina Pakštienė apdovanojo gimines ir kaimynus, o netrukus pradėjo gauti ir įvairiausių užsakymų. „Dirbant pagal užsakymus, tenka velti ir tokias šlepetes, kurios man ne prie širdies. Tada labai sunku dirbti. Būna, kad žmonės nori spalvų derinių, kurie man negražūs, tačiau norint truputį užsidirbti nėra kitos išeities,“ — su rinkos realybe susitaiko Regina. Labiausiai vėlėjai patinka gražiai juostelėmis papuoštos šlepetės, tačiau prisipažįsta, kad užsakymų gauna įvairių — neseniai turėjo nuvelti veltinius su peliuko Mikio atvaizdu. Tokiu būdu sena vilnos vėlimo tradicija tampa vėl įdomi ir aktuali šiandien.

Turėjo vieną mokinę

Vilnos vėlimo amatas pamažu populiarėja, atsiranda įvairesnių priemonių, daugiau besidominčių žmonių. Paklausta, kaip ketina tęsti iš močiutės ir mamos paveldėtą amatą, Regina Pakštienė nusijuokia: „Būna, kad žmonės domisi, klausia, kaip reikia padaryti, prašo, kad pamokyčiau. Bet dažniausiai noras jiems praeina jau man pradėjus pasakoti, ko reikės, koks tai ilgas ir sunkus darbas.“ Reginos mokiniai, lyg velniai, išgirdę apie lino kančią, sprunka nuo vilnos vėlimo pamokų nė nepradėję.

Vis dėlto vieną mokinę Regina turėjo. „Atėjo kaimynė ir paprašė, kad pamokyčiau vilnos vėlimo. Vieną, kitą kartą atėjo ir taip po truputėlį nusivėlė. Vienam veltiniui nuvelti reikia maždaug šešių valandų, tačiau su pertraukomis vis ateidavo ir taip nusivėlė net tris poras,“ — apie kol kas vienintelę mokinę su pasididžiavimu pasakoja Regina. Nors, priduria, šiokį tokį supratimą apie vilnos vėlimą pirmoji mokinė jau turėjo, todėl užteko vieną kartą parodyti.

O štai Reginos vaikai vilnos vėlimu nesidomi ir mokytis neketina. „Sūnui į Ameriką dariau veltinius ir siunčiau, bet aš neturiu meninio išsilavinimo, o jis menus studijuoja, todėl sakė, kad negerai derinu spalvas,“ — šypteli vilnos vėlėja. Vaikai pačiai Reginai palieka rūpintis ir veltinių reklama, užsakymais. Nejau tikrai ilgametė šeimos tradicija čia ir nutrūks? Būtų gaila.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s