Kaip užauginti gamtos vaiką

20150427_160206Nuo pat tos akimirkos, kai pirmą kartą supratau besilaukianti, jau žinojau, kad pagrindinis tikslas bus užauginti vaiką gamtai (dievams) ir Tėvynei. Kai tikslas aiškus, lengva jo ir siekti, ir vis dėlto anksčiau ar vėliau iškyla klausimas – KAIP? Ką turiu padaryti, kaip elgtis kasdienėse situacijose, kokias bendras veiklas siūlyti vaikui, kad nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų jis keliautų, mano manymu, svarbiausiu keliu?

Neseniai į mano rankas papuolė Scott D. Sampson knyga „Kaip užauginti gamtos vaiką. Meilės gamtai menas ir mokslas“. Skaitydama ją galiu drąsiai pasakyti, kad tai yra viena pirmųjų knygų, kurias rekomenduočiau atsiversti naujai iškeptiems tėveliams. Kaip keisti sauskelnes ir kaip maitinti kūdikį nuo šešto gyvenimo mėnesio galima sužinoti ir internete, bet kažin ar šių žinių pakaks užauginti Žmogų. Tiesą pasakius, manau, kad visa ta praktinė vaikų priežiūros informacija yra niekinė palyginti su auklėjimo svarba. Esu tvirtai įsitikinusi, kad gebėjimas pažinti, mylėti ir būti gamtoje ir yra tiesiausias kelias užauginti laimingą, savarankišką, tvirtą morališkai ir dvasiškai žmogų. To nepasieksite žinodami, kokią tyrelę pirmiausia pasiūlyti.

1465813408_virselis-geras1                      Šios nuostatos negimė paėmus į rankas pono Sampsono knygą. Kaip prisipažino ir autorius, mano vaikystė praėjo priemiesčio gamtoje žaidžiant su draugais, vaikštinėjant miškais ir pievomis, stebint pasirodančius laukinius gyvūnus ir girdint gamtos balsus. S. D. Sampsonas rašo: „Pastaraisiais metais suvokiau: kad ir kur būčiau, tas Šiaurės vakarų Ramiojo vandenyno miškas visuomet yra mano širdyje. Tai yra neišdildoma mano esybės dalis, net ne prisiminimų rinkinys, o didinamasis stiklas, per kurį žvelgiu į šį pasaulį.“ Galiu tik pritarti visa širdimi – jau buvau beveik suaugusi, kai prasidėjo mano kraustymųsi maratonas ir savo mylimus miškus bei pievas Bukiškėse teko palikti amžinai. Tačiau persikrausčius net šešis kartus per kelerius metus taip niekur ir nepasijutau kaip namuose, tačiau ilgėjausi ne buto, kuriame praleidau vaikystę, o miškų ir pievų, savo vietų, kuriose stebėdavau saulėlydį…

Ar tikrai verta ugdyti tokias savybes, jei paskui žmogui bus amžinai liūdna palikus gyvenamąją vietą? Taip. Nes tas liūdesys kitoks – tai nėra depresyvus savęs gailėjimas, tai yra būtent tas „didinamasis stiklas“, apie kurį rašo ponas Sampsonas. Aš, kaip ir knygos autorius, gyvenau įvairiose vietose, įvairiomis sąlygomis, bet Bukiškių miškai ir pievos visada išliko tas saitas, kuris padeda priimti sprendimus ir jaustis tvirtai ant šios žemės. Ne didingiausi Lietuvos piliakalniai, o būtent TAS paprastas miškas ir TOS paprastos pievos yra mano galių šaltinis. Kai dabartiniame geopolitiniame kontekste susimąstau, kad gali tekti pildyti konstitucinę teisę ginti savo šalį, aš įsivaizduoju ne Seimą ir Gedimino pilį, bet… tą nešvarų Bukiškių prūdą ir tas ėdžias mylimame miške, tuos tris ąžuolus ant kalvelės prie miško ir tuos tobulus saulėlydžius. Tai yra mano saitas su Tėvyne, dėl šių vaikystės vietų galėčiau drąsiai paaukoti gyvybę. Taigi ryšys su gamta iš tiesų yra tiesiausias kelias išauginti patriotą. Žinoma, yra ir kitų būdų, bet, mano supratimu, pamilęs gimtąją žemę tiesiogine to žodžio prasme žmogus niekada neišsižadės savo Tėvynės, nes tie gamtos kampeliai tampa žmogaus sielos dalimi, jo savastimi, jo esybe, tad gindamas Tėvynę gimtosios žemės pavidalu žmogus gina save, o apleisdamas ją padaro baisiausią – išsižada savęs ir tampa niekuo, praranda gyvenimo prasmę.

Knygos autorius dar pabrėžia: „Gamtos nauda – tai ne vien puiki fizinė savijauta, bet ir intelektualiai ir emociškai tvirta asmenybė, turinti stiprią savimonę, pamatines vertybes ir moralės normas.“ Ponas Sampsonas šią knygą rašo kaip gamtos mokslininkas ir bijau, kad šis sakinys atėjo jam tarsi savaime, nes niekaip knygoje jis neaiškinamas ir nepraplečiamas. Tai tarsi nuojauta, kad asmenybe, kuria autorius tapo, jį padarė laikas, vaikystėje leistas laukiniame miške. Vis dėlto jaučiuosi galinti šį sakinį paaiškinti už knygos autorių. Mums, lietuviams, meilė gamtai gali būti ne tiek ekologinis, kiek kultūrinis dalykas, nes turime tvirtą ir dar nesunaikintą senąjį baltų tikėjimą. Mūsų kultūra, papročiai, liaudies dainos, šventės yra tvirtai susijusios su gamtos ritmu. Jei esame lietuviai, laikomės tautinių tradicijų, švenčiame Kalėdas, Vėlines, Rasas ir kitas šventes, tai neišvengiamai įsiliejame į natūralų gamtos ritmą. Todėl nenuostabu, kad pamilę vaikystės mišką išsiugdome ir tokias moralines vertybes kaip darni ir tvirta šeima, patriotizmas, doros ir moralės normos, kurios slypi mūsų tradicijose ir yra glaudžiai susijusios su šalies gamta.

Taigi argumentai už auklėjimą gamtoje yra daugiau nei akivaizdūs – tai ir patriotizmo, ir moralės, ir sveikos asmenybės ugdymas. Knygoje autorius aprašo ir kitą, neakivaizdžią gamtos naudą. Apie lauko darželių auklėtinius autorius teigia: „Tyrimai rodo, kad tokių darželų vaikai patiria mažiau nelaimimgų atsitikimų ir geriau moka įvertinti galimas grėsmes. Jų mokslo pasiekimai, įskaitant skaitymo ir matematinius gebėjimus, irgi dažniausiai būna daug aukštesni už vidutinį lygį, o mokytojų tvirtinimu tokie mokiniai smalsesni ir labiau motyvuoti.“ Nežinau, kiek tą nulėmė buvimas gamtoje, bet galiu tik iš asmeninės patirties pritarti, kad mokytis man niekada nebuvo pernelyg sudėtinga, daugelis dalykų, dėl kurių net kurso draugai skųsdavosi universitete (nereikalingi žurnalistams dažnai atrodė literatūros, filosofijos, religijotyros kursai), man atrodė įdomūs ir vertingi. Nukrypstant į šoną galiu tik patvirtinti, kad iki šiol matau šių dalykų ryšį su kasdienybe ir svarbą bandant suvokti pasaulyje vykstančius procesus.

Taigi grįžkime prie klausimo, kaip užauginti gamtos vaiką? Dar nė neatsivertusi S. D. Sampsono knygos pati savarankiškai susikūriau metodus, kuriuos mudu su vyru išbandėme bendraudami su Žemyna. Daugelis jų pasiteisino ir ne vieną jų vėliau radau ir pono Sampsono knygoje.

  1. Gamtos stebėjimas. Maždaug nuo pusės metų amžiaus vaikai pradeda ypač domėtis aplinkiniu pasauliu. Viską reikia paliesti, paragauti, išbandyti. Šis etapas man pasirodė tinkamiausias gamtos stebėjimui. Kai vaikas įdėmiai žvelgia į pasaulį ir bando jį suprasti, tai yra geriausias laikas parodyti jam sau svarbius dalykus. Darydavome tą, ką ir visi tėvai. Žygiuodami mišku rodydavome: čia medis, čia paukštis (dar pravartu iškart ir mokyti kaip kiekvienas gyvūnas sako), čia upė teka… bet dar svarbiau atrodė daryti tai, ko daug tėvų neleidžia ir į mus ne viena sutikta mamytė žiūrėdavo kreivai – Žemyna turėjo progą per lietų basa žingsniuoti žeme, paragauti akmenų ar medžių šakų, šliaužioti pievoje, įkišti rankas įpurviną balą, liesti plunksnas, vabalėlius, glostyti kates ir šunis, slidinėti ant užšalusio tvenkinio, valgyti sniegą…
  2. Ryšio su gamta kūrimas. Pamatyti, paliesti, paragauti, užuosti yra puiku, tai pirmoji pažintis. Tėvų užduotis – eiti kartu ir įvardyti, kas čia yra, kad vaikas išmoktų naujų žodžių. Bet vėliau to pradeda nepakakti. Kas iš to, jei žinau, kad čia medis, o čia – akmuo? Su gamta, kaip ir su žmonėmis, reikia bendrauti. S. D. Sampsonas taip pat rašo, kad gamtą pamilti geriausiai padeda buvimas gamtoje kartu su žmonėmis, socialiniai veiksmai. Kitaip tariant, reikia eiti į gamtą kartu ir bendrauti su gamta kaip su viena iš mūsų – tik tokiu keliu užsimezga ypatingi ryšiai. Dauguma žmonių patys to nesuvokdami į gamtą žiūri kaip į dievą – bendrauja su gamta tokiu pat būdu kaip bendrautų su dievu: jie tyliai apmąsto, grožisi, pagerbia, nes žino, kad gamta neužmegs dialogo. Ar taip bendrauti gali vaikas? Kažin. Tačiau pasitelkę analogiją mes išmokėme Žemyną bendrauti su gamta taip, kaip bendrauja su kitais žmonėmis. Ji apkabina medžius, kaip apkabina brangų žmogų, ji dalijasi savo maistu su vabalėliais, paukščiais ar kitais sutiktais gyvūnaisnet net tais atvejais, kai jie jų nevalgo (gali pasiūlyti skruzdėlei sulčių ar karvei mėsos), ji glosto gėlytes ir krūmus, ji tvenkiniui padaro „ate ate“ nueidama ir pan. O tai rodo viena – ji jau suvokia vieną pagrindinių romuvietiškų principų – pasaulis yra visuotinai gyvas ir vertas pagarbos.
  3. Folkloro mokymas. S. D. Sampsonas, būdamas amerikiečiu, neturi vieno svarbaus dalyko, kurį turime mes – etninės kultūros. Dėl to jis teigia, kad ryšys su gamta yra kažkas kito nei tradicija ir religija. Mano patirtis rodo priešingai – ryšio su gamta kūrimas yra daug efektyvesnis tais atvejais, kai tai yra religija, ir daug mažiau prasmingas bei naudingas, kai tai tėra madingas ekologinis sąjūdis (su vegetarizmo ir dirbtino natūralizmo idėjomis). Pats žodis religija, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia ryšys. Senasis baltų tikėjimas – tai ryšys su gamta, su dievais, su tėvynės žeme, su tautos dvasia, jos savastimi ir folklorine tradicija. Jau pačioje tradicijoje yra unikalios ir per amžius išbandytos vaikų auklėjimo gairės, dorovės nuostatos, palengvinančios sunkų tėvų darbą – jums visai nebereikės gilintis į viena kitai prieštaraujančias vaikų auklėjimo teorijas, viską, ko reikia, rasite tradicijoje. Bet šį kartą apie tai nesiplėsiu, tik rekomenduočiau kada nors ištaikius progą apsilankyti etnologės ir žurnalistės Gražinos Kadžytės paskaitose apie šeimos gyvenimą, santuoką ir vaikų auginimą lietuvių tradicijose.
    Žemyną nuo mažumės stengiamės supažindinti su folkloru. Ji klauso folkloro, nurimsta, kai jai dainuojame liaudies dainas, ji dalyvauja baltų šventėse, kartu su mumis atlieka šeimos apeigas, klauso liaudies pasakų. Tai – žmogiškas sąlytis su gamta. Šios tradicijos nuo seno buvo žmogaus būdas bendrauti su gamtos dievais, tad kažin ar įmanoma atrasti geresnį? Kalendorinės šventės, įvedančios į metų rato ritmus, padeda suvokti gamtos ir paties gyvenimo vyksmą. Kurį laiką vaikystėje, žinoma, tai tebus smagus pasibuvimas su šeima, bendruomene ir gamta, tačiau vaikui augant jos taps neatskiriama gyvenimo dalis ir pradės ryškėti tų švenčių filosofinės prasmės. Per etninę kultūrą įvesti vaiką į tautą, bendruomenę ir šalies gamtą yra pats paprasčiausias ir dviračio išrasti nereikalaujantis metodas.
  1. Lauko darželis. Ketvirtas mūsų pasirinktas metodas – išleisti Žemyną į lauko darželį. Žinoma, daugeliui šis paskutinis būdas nebus prieinamas – tiek todėl, kad tai brangus malonumas, tiek todėl, kad grupės darželyje išties mažos (per susirinkimą sužinojome, kad Žemynos grupėje bus aštuoni vaikai), tad kas pirmesnis, tas gudresnis. Ir vis dėlto lauko darželis atitinka visus metodus, kuriuos siūlo S. D. Tompsonas. Pagrindinis jo metodas – žygiai, laisvas žaidimas ir veikla gamtoje. Nesiplėsiu, nes apie lauko darželius jau galima pasiskaityti, internete daug informacijos, bet manau, kad praleisti laiką iki mokyklos tokiame darželyje yra geriau nei namuose su tėvais (ir juo labiau nei kitokio tipo darželyje). Tėvai paprastai neatranda tiek laiko ir energijos visą dieną siautėti gamtoje. Be to, jie nėra bendraamžiai, su kuriais vaikas mokytųsi socialinio gyvenimo subtilybių, spręsti konfliktus, ieškoti išeičių, rasti bendrų interesų ir įsilieti į bendrą žaidimą. Ateina laikas, kai vaikui metas išeiti į pasaulį ir Žemynai tas metas vis labiau artėja – ji vis toliau palieka mus einant pasivaikščioti, vis ilgiau nori leisti laiką gamtoje (o mums galvoje – nespėti išskalbti rūbai, nepataisyta vakarienė, nesutvarkyti reikalai), ji vis labiau stengiasi užmegsti ryšį ir žaisti su kitais vaikais. Tad greičiausiai pats metas jai išeiti į kiemą. Kartą savo mamos klausiau, kodėl ji gan mažai su mumis vaikystėje bendravo ir išgirdau priekaištą, kuriam niekaip negalėjau paprieštarauti: „tai kad jūsų nebūdavo namuose. Jūs išeidavote su draugais žaisti į lauką ankstyvą rytą ir pareidavote gerokai po saulės laidos. Tai kada reikėjo bendrauti?“ Ir iš tiesų kaip šiandien prisimenu, kai gulėjome pievoje už savo namo su draugais ir stebėjome, kaip nakties danguje įsižiebia vis daugiau žvaigždžių… Tai buvo pats geriausias mano vaikystės laikas, linkiu to ir Žemynai…

Vis labiau gilindamasi, ieškodama būdų ir galimybių ugdyti Žemyną, jaučiu vis stipresnį norą dalintis atradimais su kitais, o kai ką galbūt išgirsti ir perimti iš kitų. Tad vis tvirčiau mintyse kirba noras bent nuo rudens sukurti klubą šeimoms, norinčioms kartu rinktis ir mokytis – meilės gamtai, folkloro, tradicinės moralės, tiesiog gyvenimo su dievais, o svarbiausia – kartu šią patirtį perduoti vaikams.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s