Viena savaitė Lauko darželyje

14469607_1291772100856373_1483454381237744609_n
Žemyna ant “arkliuko”

Kaip tarėme, taip ir padarėme – išleidome dukrytę į Lauko darželį. Užrašėme ją ten vedini nuoširdaus tikėjimo, kad buvimas lauke ne tik grūdina ir yra sveika, bet ir ugdo svarbiausias vertybes bei geriausius asmenybės bruožus, o mums tai – dar ir religinis auklėjimas. Juk nėra kito kelio patikėti gamtos šventumu ir dieviškumu, kaip pačiam pamatyti tuos stebuklus, kurie vyksta miške visą dieną. Tik mūsų ten dažniausiai nebūna, todėl ir kyla kai kuriems žmonėms kvailas klausimas, negi tikrai galima tikėti Perkūnu, Žemyna, Gabija ir kitais senovės baltų dievais.

Vadinamoji adaptacija

Prieš išleisdama į darželį saviškę perskaičiau ne
vieną straipsnį apie adaptaciją darželyje ir, tiesą pasakius, daugelis patarimų man pasirodė netinkami. Pasirodo, vis dar yra darželių, kur tėvams neleidžiama pabūti su vaiku net pirmąją dieną, o ką jau kalbėti apie ilgesnį laiką. Apie tokį pratinimą turiu vieną nuomonę: lygiai taip pat sėkmingai galite nuvesti vaiką į „Maximą“, palikti tarp svetimų žmonių ir dingti – bus visiškai tas pats.

Adaptacijos sistema, kurios laikosi Lauko darželis, man pasirodė labai priimtina – tėvams leidžiama būti su vaiku tiek laiko, kiek reikia kiekvienam vaikui ir dažniausiai tai trunka apie dvi savaites, tačiau pasitaiko, kad ir žymiai ilgiau. Aš turėjau garbės praleisti lauko darželyje visą savaitę, o antrosios pradžioje be jokio streso ir ašarų mano mažoji ne tik pasiliko darželyje, bet ir užmezgė saugų ryšį su ją prižiūrinčiais žmonėmis.

Žinoma, pasitaiko tėvų, kurie atsisako laikytis tokios tvarkos ir nevaikšto tiek laiko su vaiku. Kai kurie dingsta jau pačią pirmą dieną pasislėpę nuo vaiko krūmuose. Vieną tokį atvejį ir aš stebėjau skaudančia širdimi. Iš pradžių atrodo, kad užsižaidusiam vaikui viskas gerai, jis ramus ir tik kartais paklausia, kurgi jo artimieji. Tačiau atėjus jautriam periodui, tokiam kaip migdymo laikas, vaikas puola į nenuraminamą isteriją ir kitą kartą bijo net ateiti į darželį. Mano nuomone, nėra jokio reikalo kelti nereikalingą stresą vaikui ir skubėti palikti jį su svetimais žmonėmis vieną, geriau įpratinti prie tvarkos, žmonių ir palikti ramų ir žinantį, kad mama būtinai sugrįš. Taigi adaptacijos sistemą Lauko darželyje laikau viena geriausių ir priimtiniausių.

Auklėtojai

                      Norom nenorom, bet savaitę lankydama darželį su auklėtojais susipažinau ne tik prabėgomis ir ne tik savo vaiko priežiūros kontekste. Išleidžiant vaiką į darželį neišvengiamai ir patys tėvai jaučia nerimą, įtampą, kartais ir kaltę, tad pažintis su darželio tvarka, dienotvarkės išbandymas, pabendravimas su auklėtojais tikrai padeda ir pačiam pasijusti saugiau.

Didelis privalumas, mano numone, yra auklėtojai vyrai, o Lietuvoje tai dar gana ir neįprasta. Vingio parko Lauko darželyje dirba du auklėtojai su nemaža patirtimi. Buvo įdomu stebėti, kaip jie moka švelniai ir jautriai atliepti vaikų poreikius, suprasti norus, sudrausminti ir sudominti. Galbūt ta patirtis lėmė, kad Žemyna iš karto labiau palankumą ėmė rodyti vyrams auklėtojams.                 Vis dėlto mažesniųjų grupelę labiau prižiūrės auklėtoja moteris. Didelis trūkumas, mano nuomone, tas, kad ji dar pora metų jaunesnė už mane ir neturi savų vaikų, todėl matosi, kad trūksta patirties ir nuojautos, ko reikia vaikui.

Kitas trūkumas – auklėtojai neturi pedagoginio išsilavinimo. Žinoma, patirtis tą trūkumą atsveria, bet jei nėra ir jos, tada auklėtojas mokosi kartu su vaikais. Lauko darželio pagrindinis principas – laisvas žaidimas, todėl manoma, kad auklėtojams specialaus išsilavinimo nereikia. Vis dėlto, mano nuomone, net ir užsiimant laisvu žaidimu reikia mokėti tinkamai reaguoti į vaikų konfliktus, problemas, poreikius. Išsilavinimas tą duotų net tada, kai nėra patirties.

                      Veikla

Pagrindinė veikla kol kas – žygiai. Mano savaitė buvo pratinimasis ne tik mums prie darželio, bet ir darželiui prie mūsų, nes Vingio parko skyrius atsidarė tik šiemet. Todėl šiek tiek chaoso matosi, bet dienotvarkė aiški ir teikianti saugumo vaikams.

Ryte po pusryčių vaikai išsiruošia į žygį, maždaug 11 valandą suvalgo iš namų atsineštus priešpiečius. Žygio metu vaikams leidžiama kiek nori domėtis aplinka, jie neraginami eiti toliau, jei pamatė kažką, kas juos domina toje vietoje. Vėliau, kai baigsis naujokų adaptacija, darželio dienos bus skirstomos į miško, upės, paukščių ir pan. savaites, kai vaikai mokysis pažinti tuos gyvūnus ar reiškinius. O kol kas jie tik žygiuoja ir laisvai žaidžia. Po priešpiečių dažniausiai ilsimasi vienoje vietoje – važinėjama dviračiais, paspirtukais ir pan. prie estrados, piešiama kreidelėmis, žaidžiama žaidimų aikštelėse.

Kiek po dvylikos vaikai grįžta į darželio patalpėlę, kur valgo pietus, pamiega miegmaišiuose ant kilimo, dar kiek pažaidžia iki pavakarių, po kurių tėvų laukia lauke. Tad buvimo lauke bijantiems – bendras pypliukų laikas lauke ne toks jau ilgas, nes kelias valandas užima valgymas ir miegojimas patalpose.

Maistas

                      Maitinimas darželyje – vegetarinis, tačiau galima neštis savo maistą, o priešpiečiams įsidėti beveik bet ką, išskyrus saldumynus. Ir šis maitinimas, mano nuomone, vis dar yra didžiausias darželio trūkumas, nes maistas nors ir skanus, bet dažniausiai neįprastas vaikams, tad vaikui tenka pratintis ne tik prie darželio, bet ir prie jo maitinimo, o tai dar sunkiau. Iki šiol Žemyna nevalgė nė vienų pietų. Juos ragavau pati, man visai skanu, bet gan neįprasta. Pietums būna kokia nors sriuba, bet kartais per daug prėska arba, priešingai, per aštri, kad sudomintų jautrius vaikų skrandžius. Paskui ryžiai, bulvės ar kokia kita košė su daržovėmis ir įvairiais padažais. Kiek pastebėjau, ne tik maniškė nesuvalgo beveik nieko. Pusryčiai puikūs ir bent mums įprasti – įvairios košės. Pavakariai gana skurdūs ir reikalaujantys sočios vakarienės – įvairūs vaisiai ar panašus lengvas užkandis.

Labai puikus valgymo ritualas, kuris padeda suvokti, iš kur kyla maistas ir kad turime būti už jį dėkingi. Nusiplovę rankas vaikai susėda prie stalo ir palaimina maistą: ištiesia rankutes, sutartą kiekį kartų suploja ir sudainuoja dainelę „Ačiū tau žemele, ačiū tau saulele, už kasdienę duoną skalsią, už vaišes ant mūsų stalo“. Tik palaiminę maistą vaikai gali valgyti.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s