Sveiki užsukę!

Valaičių svirnas – tai pažintis su paprasta Lietuvos šeima, pasiryžusia žengti neįprastą žingsnį. Gimę ir augę Vilniuje, ten įgiję nekuklų žurnalistikos ir politikos mokslų išsilavinimą, taip ir nebuvome deramai paruošti Lietuvos darbo rinkos realijoms. Todėl, kaip ir daugelis jaunų studentiškų šeimų, net vietinių kalbos nemokėdami ėmėme ir emigravome į Vakarus… t. y. į nediduką Žemaitijos miestelį — Rietavą. Kodėl? Apie tai ir bus šis tinklaraštis.

Čia mes. Vyksta pirmagimės vardynos.
Čia mes. Vyksta pirmagimės vardynos.

Esame jauna šeima — tėtis Mindaugas, mama Miglė ir dukrelė Žemyna (sąrašas bus pildomas!) — visi kupini jėgų, idėjų ir vaizduotės, toli peržengiančios standartinį „namai-darbas-namai“. Ilgai vienas su kitu  tos vaizduotės vaisiais besidalinę, pagaliau gavome progą juos subrandinti kuo tikriausioje Valaičių senelių turimos žemės dirvoje. Mūsų tikslas — įkurti gražų šeimos ūkį, plėsti jau esamą senelių bityną, daržus, išmėginti kitas žemdirbystės ir gyvulininkystės sritis — kad sklidinai prisipildytų Valaičių svirno aruodai ir neštų skalsą mūsų šeimos stalui.

Svarbiausia mūsų šeimoje — protėvių tradicija. Kaip kartą pasakė Valaičių močiutė: „Vaikeli, mūsų seneliai, tėvai visą gyvenimą arė, kad tik jų vaikai iš šūdo išbristų, o jūs vėl į tą šūdą lendat…“ Tačiau galbūt naivus jaunosios kartos žvilgsnis protėvių gyvenime mato žymiai daugiau, nei tik vargas, triūsas ir nuolatinė kova už būvį. Mums tai — galimybė gyventi vadovaujantis prosenių išminties aruodais: dirbti su meile, mylėti ir gerbti kiekvieną gyvą būtybę, laikytis doros, nenusižengti Perkūno teisingumo principams, dalintis duona, svetingai sutikti kiekvieną svečią, padėti nelaimės ištiktiems ir pasiaukojamai mylėti tėvynę Lietuvą.

Dar daugiau, mums tai — galimybė įrodyti sau ir kitiems, kad sotus ir laimingas gyvenimas nebūtinai reikalauja kiauras dienas auginti pasturgalį ofise, žūtbūt užsitikrinti „šiltą vietelę“ kokioje valstybinėje įstaigoje, o lenkti kuprą prie žagrės gali būti netgi lengviau, nei prie kompiuterio. Gyvendami kaime be daržiuko savo reikmėms ketiname prekiauti „Ypatinguoju stimburio medumi“, tobulinti mašinų stovėjimo aikštelę prie žymiojo Rietavo turgaus, suburti etninę kultūrą ir senąjį baltų tikėjimą gaivinančią Skroblio romuvos bendruomenę.

Pastaroji — dar viena mūsų vizija. Tikimės, kad mūsų žemėje įvyks ne viena edukacinė stovykla, bus puoselėjami protėvių amatai, tęsiama gyvoji tradicija, švenčiamos kalendorinės ir šeimos šventės. Taip pat dėsime visas pastangas, kad vėlei atgytų trijų tūkstantmečių istoriją menantis Skroblio piliakalnis. Galbūt ant jo ir vėl žvangės kalavijai, skambės sutartinės, rusės šventoji ugnis.

Kada nors tai taps kasdienybe, ne tik vienu Jorės šventės epizodų.
Kada nors tai taps kasdienybe, ne tik vienu Jorės šventės epizodų.

Vienas komentaras “Kas mes?

  1. Labai gražiai čia parašėt ir sugalvojot 🙂 sėkmės 🙂 Tikėkimės, kad naivus jaunuoliškas pasiryžimas ir įsivaizdavimas nerodys savo ragų ir močiutės žodžiai nebus teisingi, t.y. realybė netaps niūria 🙂 Šiaip ar taip, panašu, kad bent jau vaikams vaikystė bus tiesiog ideali 😀

    Patinka

Komentavimo galimybė išjungta.