Kaip užauginti gamtos vaiką

20150427_160206Nuo pat tos akimirkos, kai pirmą kartą supratau besilaukianti, jau žinojau, kad pagrindinis tikslas bus užauginti vaiką gamtai (dievams) ir Tėvynei. Kai tikslas aiškus, lengva jo ir siekti, ir vis dėlto anksčiau ar vėliau iškyla klausimas – KAIP? Ką turiu padaryti, kaip elgtis kasdienėse situacijose, kokias bendras veiklas siūlyti vaikui, kad nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų jis keliautų, mano manymu, svarbiausiu keliu?

Skaityti toliau: Kaip užauginti gamtos vaiką

Reklama

Žodžiai apie vilnos šilumą

IMGP2468
Regina Pakštienė

Žmogus gali jaustis reikalingu tol, kol turi savo amatą. Tuomet visai nesvarbu, kiek gyvenimas buvo turiningas, kiek darbų nudirbta, kur sudalyvauta, kas pamatyta — kol kaimynai ir miestelėnai domisi žmogaus rankų darbu, jis dar turi vietą po saule. Taip ir Regina Pakštienė, visą gyvenimą dirbusi pardavėja, išėjusi užtarnauto poilsio prisiminė dar močiutės ir mamos puoselėtą amatą ir šiltai kalba apie vilną. Šildo ne tik pačios vilnos unikalios savybės, bet ir įdėtas rankų darbas, pastangos ir nuoširdumas.

Skaityti toliau: Žodžiai apie vilnos šilumą

Mūsų nuotykis baigtas

11024790_10200277906348136_8372654375363435216_oSeniai berašėme! Būtent dėl to, kad ilgai kalbėjomės tarpusavyje ir sprendėme, ką toliau darysime ir kodėl, o į tuos sprendimus, ginčus ir dvejones Jūsų įtraukti nenorėjome. Būtent todėl nuo lapkričio iš mūsų – nė žodžio. Daugelis jau ėmėte klausinėti, tai kas gi toliau, bet nuo atsakymo mes išsisukdavome, nes kurį laiką ir patys nežinojome, o kai jau žinojome, nenorėjome tolesnių klausimų, reikalaujančių konkretumo, nes juk niekas taip greit nevyksta, ypač dideli pokyčiai. 🙂

Skaityti toliau: Mūsų nuotykis baigtas

Pyragais kvepiantys namai

V. Juodeikienė. L. Berneckės nuotr.
V. Juodeikienė. L. Berneckės nuotr.

Kas nemėgsta pyragų? Dabar jų yra visokių – su įvairiausiais glaistais, skaniausiais įdarais, įdomiais papuošimais, kvapniausių ir gardžiausių. O buvo laikai, kai Lietuvoje šeimininkės žinojo vieną vienintelį ypatingą baltąjį pyragą. Vienos jį pagardindavo riešutais ar uogomis, o kitos nedėdavo visai nieko. Paprastas baltas pyragas buvo vertinamas, nes ne kiekvienas turėdavo gerai sumaltų, nerupių kvietinių miltų, kiaušinių, pieno – tai buvo brangiausi produktai, iš kurių užmaišytas baltas pyragas tikdavo kiekvienai šventei, garbingiausiems svečiams pavaišinti. Iš močiutės ir mamos perėmusi senuosius receptus, dabar baltąjį pyragą kepa Žadvainiuose gyvenanti Virginija Juodeikienė.

Skaityti toliau: Pyragais kvepiantys namai

Pristatome Ypatingąjį svirno medų!

Už logotipą dėkojame Vaivai!
Už logotipą dėkojame Vaivai!

Šie metai bitėms buvo gana keisti. Iki pat kalendorinės vasaros pradžios kiekvieną sekmadienį savo poste prie Rietavo turgaus prakūrenau vadinamą buržuikę, o tai nemažai pasako apie vyravusius orus. Taip, regionas, kuriame dabar gyvename yra lietingiausias Lietuvoje, todėl nieko keisto, kad pienių žydėjimas iš esmės praėjo su lietumi ir pavasarinio pienių medaus neparagavome. Bet nieko baisaus – turime Jums pristatyti Ypatingąjį svirno vasaros ir rudens medų.

Skaityti toliau: Pristatome Ypatingąjį svirno medų!

Gelbėjam pabėgėlius

Katabarzdis
Katabarzdis

Manau, kiekvienas sąmoningai vaikų susilaukti apsisprendęs tėvas sutiks, kad vaiko gimimas padaro žmogų žymiai jautresnį, suminkština širdį, o neretai – ir protą. Šiltų jausmų vedami pora dienų gelbėjom vieną prieglobsčio prašytoją, netikėtai besikreipusį į mus pagalbos.

Nedarbinga nuotaika + geras oras = vakaras su šeima beklaidžiojant Rietavo apylinkėse. Nusprendėm nueiti į sodą, esantį nuo Rietavo pora km. Nusiminęs, kad pritrūkau centų ant sėmkų kiūtinau užmiesčio pakele, kai atkreipėme dėmesį į šnaresį pamiškės krūmuose.

Skaityti toliau: Gelbėjam pabėgėlius

Virgilijaus ir Birutės klestėjimas rupūžių valdose

Virgilijus ir Birutė tarp savo senųjų sodybos augalų
Virgilijus ir Birutė tarp savo senųjų sodybos augalų

Virgilijui Bizauskui ir jo gyvenimo draugei Birutei pabėgti nuo miesto šurmulio taip ir nepavyko – persikėlę į Lopaičių kaimą atsidūrė kvaksinčioje ir kurkiančioje rupūžių karalystėje. Vieną naktį savo sodyboje pamatė ant didžiulio akmens tupinčią rupūžę ir žiūrinčią į mėnulį ilgesingu žvilgsniu. „Tikra rupūžynė,“ – tą kartą nusistebėjo sodybos šeimininkai. Daugiau niekaip kitaip savo sodybos jie ir nebevadina, tik Rupūžyne, ir priduria, kad jų namuose rupūžės yra šventas, laimę nešantis padarėlis, kurio neliečia nei žmonės, nei gyvuliai. Net sodyboje medžiojantis katinas ir namus saugantis jaunas šuo saugo rupūžių ramybę ir jų neliečia.

Skaityti toliau: Virgilijaus ir Birutės klestėjimas rupūžių valdose