Vainikėlio uždėjimasMergvakaris yra svarbi vestuvių dalis, kai vestuvių dienos išvakarėse jaunosios draugės susirenka atsisveikinti. Vestuvės labiausiai moteriai yra ypatingas virsmas. Ji turi simboliškai numirti (simbolinės mirties reikalauja visos iniciacijos) ir simboliškai atgimti jau vyro šeimoje kaip jo žmona. Tad visas ligšiolinis jos gyvenimas, kad ir nepamirštamas, tačiau griežtai atribojamas nuo naujosios moters tapatybės. Dėl to ir pačios vestuvių apeigos turi nemažai bendrų elementų su laidotuvių apeigomis, o mergvakaris, galima sakyti, atitiktų būdynes. Į šias „būdynes“ renkasi jaunosios draugės (pamergės) ir jos šeima — motina, tėvas, broliai ir seserys. Mergvakaris būdavo liūdnas, verksmingas atsisveikinimas, psichologiškai padedantis pasiruošti šeimos gyvenimui: darbams, atsakomybei, gimdymui, vaikų auginimui, santykiams su vyru. Šių atsakomybių pradžią simbolizuoja per vestuves uždedamas nuometas ir nekaltybės praradimas.

Mergvakaris vykdavo jaunosios namuose, tačiau dabar galima daryti ir kitose brangiose, svarbiose vietose. Pirmiausia išpuošiami namai. Puošiama ir jaunųjų kertė, kur vėliau bus sodinami jaunieji. Mergvakario metu ten sėdi tik jaunoji. Šią kertę biržiečiai vadino verkiamąja kerte. Ją puošdavo įvairiais žolynais, žvakelėmis, juostelėmis.

O kaipgi būdavo išlydima jaunamartė?

  • Jaunosios puošimasAtsiprašymas. Vakarui prasidedant jaunoji pereidavo visas kaimo pirkias, atsiprašydama kaimynų ir kviesdama juos į vestuves. Atsiprašyti eidavo lydima kelių pamergių. Šis atsiprašymas reikalingas, kad niekas keršydamas pikta akimi nenužiūrėtų, blogos lemties nelinkėtų, nes visi linkėjimai pildosi ir yra ypač pavojingi didelių perėjimų laiku — gimdant, tuokiantis ir pan. Atsiprašydama jaunoji kiekvienam, net mažam vaikui, lenkdavosi ir prašydavo palaiminimo. Prašomi turėdavo tą palaiminimą suteikti — brėždavo ugnies ženklą. Galimi atsiprašymo žodžiai: „Mielas kaimyne, prašau man atleisti, jei kada esu įžeidusi, blogą žodį pasakiusi ar netyčia kaip kitaip pakenkusi. Prašau palaiminimo paskutinį savo vakarą“.
    Net ir šiais laikais mergvakario metu patartina atsiprašyti bent jau tų, su kuriais buvę konfliktų, nesutarimų, įvykę nesusipratimų.
  • Namų apraudojimas. Nuotaka apraudodavo savo vaikystės namus. Net ir šiandien tai gali būti aktualu, nes nuotaka greičiausiai nebegyvens ten, kur užaugo, žaidė vaikystėje. O ir apskritai vestuvės reiškia suaugusiųjų gyvenimo pradžią, tad apraudama vaikystė. Grįždama iš kaimo priėjusi kiemo vartus nuotaka virkaudavo: „Vai aš pareinu, aš parvaikščioju didį kiemelį. Aš išvaikščiojus visą kiemelį, niekur neradau tokio dvarelio, kaip mano tėvelio didis dvaras — jovarais sodytas, perlais barstytas, vario varteliai, šilkų panteliai. Atverk tėveli vario vartelius, vai atkabinki šilkų pantelius: pareina dukrelė, vejelės nemindama, raselės nekrėsdama, tik pamindama savo jaunas dieneles, tik pakrėsdama savo ašarėles.“ Tėvui ir motinai atkėlus vartus, duktė raudodavo: „Dėkui, motule sengalvėle, kad mane užauginai, darbelių išmokei. Tiktai nedėkui senai motulei, kad mane išleidai už šelmio bernelio, kad pagailėjai jaunųjų dienelių ir žaliųjų rūtelių. Nepastatysi, motule, žalų karvelių vietoj margų skrynelių…“ Tėvui: „Tu nepasėsi gelsvų kvietkelių vietoj mano žalių rūtelių“. Grįžus iš atsiprašymo, nuotaka eidavo apverkti rūtų darželio ir su juo atsisveikinti. Ten ją lydėdavo motina. Nuotaka graudžiais žodžiais ir dainomis apraudodavo rūtų darželį ir savo jaunystėlę. Baigus jai verkti, merginos rūtas palaistydavo vandeniu, kad jos apverktos neišdžiūtų. Atsitraukusi nuo darželio, jaunoji prašo motinos įvesti ją pirkion.  Jos vedama, aprauda ir slenkstį.
  • Jaunosio kertės įrengimasPlaukų šukavimas. Nuotaka pirkioje sodinama į suolelį — ant apversto, staltiese užtiesto ir žolynais apkarstyto duonkubilio. Jai išpindavo kasas ir šukuodavo plaukus, baigus šukuoti šepetį sviesdavo į užkrosnį. Plaukus paeiliui šukuoja visos pamergės, šukuodamos dainuoja arba linki laimingo gyvenimo, sako gražius žodžius.
  • Vainiko pynimas. Tada atnešdavo lėkštėje rūtų ir padėdavo jas ant stalo. Visi imdavo iš lėkštės po šakelę ir padavinėdavo vyriausiai pamergei, kuri ir pindavo vainikėlį. Jaunimas tuo metu dainuodavo, jaunoji kiekvienam padavusiam šakelę lenkėsi ir dėkojo. Į nuotakos vainiką įpinamos trys pilnos rugių varpos.
  • Nuotakos papuošimas. Nuotaka papauošiama atkurtais protėvių apdarais, uždedamas vainikėlis. Papuošus nuotaką aukojama dievams, atsisveikinama su namų dievais, prašoma globos pagrindinių moteriškųjų deivių.Darbų įrodymas
  • Darbų įvykdymas. Seniau mergina tekėti išleidžiama būdavo tik tada, kai įrodydavo gebanti atlikti svarbiausius namų ruošos darbus. Galima, tačiau nebūtina, mergvakario metu taip pat prašyti nuotakos iškepti duoną, parodyti, kaip reikia austi
    ar verpti.

Mergvakario dainų pilni tautosakos lobynai. Jos gražios, virkdančios, jautrios, raminančios, primenančios. Ir nors papročiai atrodo liūdni, bet senovinis mergvakaris sukuria jaukumo aurą, kuri padeda peržengti lemtingą žingsnį ir nebesigręžioti į praeitį. Toks mergvakaris skirtas išlydėti į santuoką, kuri bus tvirta, darni ir neardoma.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s