237I9955Planuojant vestuves turbūt daugeliui nuojauta kužda, kad vestuvės, kaip naujos šeimos sukūrimo apeiga, negali būti atšvęstos bet kaip, nesirūpinant ritualais, įprasminančiais šventę, sutvirtinančiais jaunųjų ryšį ir ryžtą gyventi drauge, nesiskirti dėl pirmųjų iškilusių sunkumų. Todėl čia atrasite susistemintą tradicijų ir apeigų aprašą, padėsiantį šventę kurti patiems arba su Romuvos vaidilų pagalba.

Vestuves mūsų protėviai švęsdavo ne tik linksmai, bet ir liūdnai. Nors vestuvių dieną šokdavo, žaisdavo ir linksmindavosi, tačiau svarbiausios vestuvių apeigos buvo atliekamos rimtyje ir liūdesyje. Vestuvės moteriškajai pusei visada reiškė liūdesį, nors ištekėti norėjo kiekviena. Tačiau šeimos sukūrimo laimę temdė praradimai — tėvų namų, tėvų globos, vaikystės džiaugsmų ir draugų, jaunystės. Ištekėjusi mergina jau nebesilankydavo jaaunimo vakaronėse, nešokdavo, jos didžiąją laiko dalį atimdavo buities rūpesčiai ir gimę vaikai (daugiau informacijos rasite mergvakario papročių aprašyme).

Senojoje etikoje rimtais, suaugusiais žmonėmis laikyti tik susituokę jaunuoliai. Iki tol jie neturėdavo teisės dalyvauti bendruomenės valdymo reikaluose, spręsti svarbių klausimų. Todėl vestuvės pervesdavo žmogų į naują kokybę, suteikdavo naują statusą ir todėl naują gyvenimą, pilną svarbesnių atsakomybių. Štai kodėl vestuvės — viena svarbiausių iniciacijų. Kiekviena iniciacija (apeiga, pervedantį žmogų iš vienos realybės į kitą, iš vieno statuso į kitą) įvykti gali tik atsisakant savo iki tol buvusio gyvenimo, numirštant savo senajam „aš“ ir pradedant naujos kokybės gyvenimą. Bet kokia iniciacija tad savotiškomis apeigomis iš dalies atkartodavo mirties ir atgimimo prasmes.

Vestuvėse, kaip ir tiesioginėse mirtį reiškiančiose laidotuvių apeigose, buvo giedamos raudos, verkiama, atsisveikinama su buvusiu gyvenimu. Apgailima jaunystės, linksmybių jaunimo tarpe, nerūpestingų dienų, gailima vaikystės žaidimų ir tėvų meilės. Šie paradimai ištikdavo ne tik mūsų protėvius, bet ir šiuolaikinius tuoktis ketinančius jaunuolius — jie taip pat išsikrausto iš tėvų namų, taip pat pereina į didesnės atsakomybės reikalaujantį suaugusiųjų gyvenimą ir praranda vaikystės žaidimus ir draugus, atsisako bent jau dalies linksmybių, ypač gimus vaikams, turi rūpintis šeimos išlaikymu. Tad vestuvės ir šiuolaikiniam žmogui nėra ir neprivalo būti vien tik laimės kupina šventė.

237I99993Į senąsias vestuves būdavo kviečiami visi artimiausi giminės, draugai ir kaimynai, tačiau jaunieji jų gausiai vaišinti neturi. Mūsų dienomis stengiamasi kviesti mažai žmonių, dažnai nepakviečiant tų, kurie jauniesiems svarbūs, nes stengiamasi sutaupyti pinigų. Gausiai pavaišinti didelį būrį svečių — labai brangu. Senovės lietuviai dideliais turtais taip pat nepasižymėjo, todėl visų sukviestų svečių nevaišindavo — priešingai, šie patys tradiciškai sunešdavo maisto sau ir kaimynui: mėsos, pyragų, kiaušinių, sviesto, duonos, medaus, saldumynų, gėrimų. Tokiu būdu giminė ir bendruomenė pagerbdavo jaunuosius, nes vestuvės — ne tik jaunųjų, bet visos bendruomenės, visos giminės reikalas. Juk kuriasi nauja šeima!

Tad kaip buvo švenčiamos senosios vestuvės?

 1. Jaunojo pulko sutiktuvės jaunosios namuose.
Jungtuvių dienos rytą visi sukildavo auštant, laukdavo atvykstant jaunojo su pabroliais, o pamergės rengdavo jaunąją. Jaunojo laukdavo, bet drauge jam būdavo rodomas ir tariamas priešiškumas:

• Kliūtys prie vartų. Prie užkeltų ir dirbtinomis kliūtimis sutvirtintų vartų (ant kelio užverstos akėčios ar pan) sulaikomas jaunojo pulkas turėjo atsakyti į įvairius suktus pamergių klausimus. Būdavo pakelėj uždegami šiaudai, pro juos turėdavo pravažiuoti pulkas. Jaunojo vardu atsakinėjo piršlys arba vyriausias pabrolys. Pvz.:

— Kas jūs esate?
— Svečiai nebuvėliai
— Ar daug čia jūsų?
— Kiek saulėje spindulių, jūroje smiltelių, ant medžio lapelių, tiek čia mūsų brolelių.
— Kokiu keliu atjojote?
— Linų žiedu tiestu, žvaigždėmis šviestu, žaliomis rūtomis barstytu. Kur rūtų netekta, ten auksu išklota.
— Ar surinkote tas rūtas?
— Rinkti surinkom, tik vienos neradom, norėjom čia paieškoti.
— O kur jūs ją dėsit?
— Turim žalią diemedį, prie jo sodinsim.
— O ko jums čia reikia?
— Prašome nakvynės, miežio alučio, saldaus midučio. Pavargome mes, berneliai, pailso mūsų žirgeliai. Per jūras plaukėm, per žalias gireles.
— Jei iš tiesų per jūras plaukėte, kokių akmenų jūroje daugiausia?
— Šlapių, apskritų, bangų nuzulintų.
— O kokių medžių girioje daugiausia?
— Kreivų.
— Kodėl gaidys užsimerkęs gieda?
— Kad atmintinai moka.
— Kas nedaromas pasidaro?
— Skylė.
— Ką daryti, kai bala užsidega?
— Atsigulti, išsivolioti ir užges.

Klausimai ir atsakymai priklauso nuo tardytojų ir piršlio sąmojo. Klausimai būdavo nežinomi ir negirdėti, jie skirti kitos šalies gebėjimui orientuotis netikėčiausiose situacijose parodymui. Gavusi patenkinamus atsakymus, ginančioji pusė atkeldavo vartus.

• Jaunosios slėpimas po marška. Jaunoji ir pamergės bėga pasislėpti po tam tyčia paruošta marška, kurią iškėlę laiko vyrai, o jaunosios tėvai kviečia jaunikio pulką įeiti pro vartus. Piršlys klausia jaunosios tėvų, ar galima eiti žąselės ieškoti. Piršlys turi iš būrio pamergių (žąselių) ištraukti jaunąją ir atvesti jaunikiui. Rankoje piršlys laiko tam tikslui apipuoštą lazdą — piršlio ženklą. Įėjęs po marška piršlys sako:

— Motulė man leido pasigauti vieną žąselę. Kurią gi čia man duosit?
— Prašom pasirinkti, kuri patinka, — atsako vyriausioji pamergė.

Kai kada jaunosios po marška ieško ne piršlys, bet jaunikio pabrolys. Pats piršlys po marška lįsti negali, jis tik kiša ranką ir bando pagauti. Pamergės stengiasi pačios įkliūti, kiša piršliui savo rankas. Jei pagauna pamergę, piršlys ją išveda iš po marškos, o ji rauda:

— Piršleli balamūtėli, nevedžioki manęs jaunosios už baltų rankelių, mano lineliai neverpti, mano drobelės neaustos, mano motinėlė kraitelių nesukrovė.

Ir bėga atgal po marška. Pagavę jaunąją išveda pas gimines ir į šventovę. Vedant jaunąją giedamos giesmės.

• Uošvienės ir pamergės papirkimas. Įėjus į jungtuvių vietą jaunoji linkteli galvą jaunikiui ir atsistoja su pamergėmis kitoje pusėje. Tada vyriausias pabrolys atneša indą su midumi, uždengtą balta skepetaite, padeda ant viršaus pinigus ir pasiūlo juos jaunosios motinai. Ji paima pinigus ir vyriausias pabrolys eina prie vyriausios pamergės. Ant to paties indo su midumi ir skepetaitės prisega dar ir vainikėlį ir uždeda pinigų — dovana vyriausiajai pamergei. Nusilenkęs jaunajai, pabrolys sako vainiko dovanojimo oraciją, pvz:

„Lenkiuosi šventam stalui, duona ir druska uždėtam, šventai ugniai, ilgai ir kuopščiai puoselėtai ir visai draugijai, nes ta draugija ne žalia rykšte suvaryta, o kiekvienam galva lenkta. Prašau vyriausiąją pamergę pasakyti, ko ta jauna mergaitė šiandien taip liūdna. Mūsų jaunikaitės tamsias naktis brido, juodą purvą mynė, kol pasiekė šį dvarą. Mes atjojom ne su auksu ar sidabru, o tik su šiuo žaliu vainikėliu, takus praskindami, pas šią mergelę keliaudami. Šis vainikėliais pirštais nenurodytas, vėjo nesupūstas, piktais žodžiais neužkalbėtas. Aukso sode laikytas, žalio vyno putose mirkytas, gražiai išnešiotas ir mūsų jaunam berneliui padovanotas. Kad tas mūsų tolimas kelias veltui nepražūtų, nuolankiai prašome vyriausiąją pamergę priimti šį vainikėlį ir prisekti mergaitei už kaselių.“

Pamergė sako: „Rytas miglotas, o vainikas nerasotas“. Tada pabrolys prideda dar pinigų ir pamergė prisega vainikėlį jaunajai ant galvos.

 2. Jungtuvių apeiga.

Vėlesniais laikais ši apeiga persikėlė į bažnyčią ir buvo atliekama pagal bažnytinius papročius, tačiau kartu išliko ir senųjų pagoniškų jungtuvių elementų. Manoma, kad senosios jungtuvės vykdavo šventovėse prie aukuro ugnies. Tad ir šiandien senąsias tradicijas puoselėjantys jaunuoliai turėtų užkurti Amžinąją Ugnį. Geriausia, jei apeigai gali vadovauti vaidila ar vaidilė, išmanantys senovės papročius.

• Užkūrus Ugnį svarbu ją pagerbti pagal senovinius papročius. Į Ugnį šeimininkės berdavo druskelę ir taip ją ramindavo: „Gabija Ugnele, užkurta žibėkie, užgobta gobėkie“. Vestuvių metu geriausia, jei Ugnį pakursto savo šeimos židinį kursčiusios jaunųjų motinos, iš kurių rankų aukos Gabijai perduodamos jaunajai, kurstysiančiai savo šeimos židinį. Žodžius Gabijai galima parinkti ir savo, sklindančius iš širdies. Kuriant Ugnį galima giedoti jai skirtas giesmes.

• Jungtuvių metu svarbu pagerbti ir kitus šeimai svarbius dievus jiems aukojant aukas. Jungtuvių metu tiktų pagerbti Žemyną, kuri yra Deivė Motina ir globoja moteris, gimdo gyvybę ir suteikia skalsą. Žemynai tinka aukoti grūdus, duoną beriant į žemę ar užkasant, atlikti žemyneliavimo apeigą (siųsti kaušą gėrimo — midaus, alaus ar giros — ratu užsveikinant vienas kitą ir sakant gerus linkėjimus, gėrimą prieš geriant nuliejant ant žemės). Taip pat labai svarbu pagerbti Laimą, kuri yra šeimos, santuokos ir gimdančių moterų globėja. Jai aukojama už sėkmingą gimdymą, darnią santuoką ir laimę. Laimai aukoti galima ant akmenų paliekant juostą ar rankšluostį iš lino, galima aukoti ir vaišių — duonos, ragaišį, gėrimo. Visos aukos ne tik paliekamos dievybėms, jas valgo susirinkusi bendruomenė. Svarbu aukoti ir vyrišką pradą bei vaisingumą įkūnijančiam dievui Perkūnui. Senovėje jam buvo aukojamas gyvulys — jautis ar ožys — tačiau mūsų dienomis tiktų ir gėrimo aukojimas. Perkūnui turi būti aukojami rūgimo metu išgaunami produktai, nes rūgimas — gyvybės kūrimosi aktas. Seniau net sakydavo — užraugė vaiką (reiškia, pradėjo). Todėl iš gėrimų Perkūnui tinka aukoti midų, alų, girą.

• Jaunųjų sujungimo apeiga pati svarbiausia. Pirmiausia palaiminama juosta prasiunčiant ją ratu svečiams. Visi svečiai prisiliesdami prie juostos „įkrauna“ į ją geras mintis ir linkėjimus. Tuomet su šia juosta surišamos jaunųjų rankos linkint, kad jos niekada nebūtų atrištos. Surišus rankas jaunieji vedami tris kartus aplink aukurą, o svečiai einant jiems ratu beria ant jų grūdus, taip linkėdami vaisingumo ir gausos jų namams. Apvedus aplink aukurą rankos atrišamos, o juosta įteikiama jauniesiems — tai pirmoji šeimos relikvija. Tuomet jaunieji sumaino palaimintus žiedus. Jaunasis apgaubia nuotakos pečius brangiu apsiaustu ir pirmą kartą ją pabučiuoja. Apsiausto uždėjimas — globos ir apsaugos ženklas (Šaltinis: Svodbinė rėda). Tai atlikus jauniesiems atnešamas gėrimas specialiame vestuvių kauše, turiniame du susisiekiančius galus. Vienu metu iš vieno kaušo jaunavedžiai atsigeria gėrimo ir pavaišina vienas kitą medumi.

237I999993. Vainiko nuėmimas, nuometavimas. 

• Apgaubimas — tai padėjimas jaunajai peržengti iš mergystės į moterystę. Svočia nuima vainiką, kaspinus, nukerpa jaunosios plaukų. Jaunoji ratu pašoka su kiekviena pamergių trumpam uždėdama joms rūtų vainikėlį, galiausiai vainikėlį paduoda jaunesnei seseriai. Pamergės sustojusios ratu su žvakėmis žibindavo, kad būtų šviesus jaunųjų gyvenimas. Užgaubus nuometu jaunoji sodinama šalia jaunojo. Apnuometuota jaunoji jau vadinama marti. Apnuometuotai jaunajai svočia atneša ir įteikia duoną, kurią jaunoji pažada saugoti, gerbti ir mylėti.

• Sutikimas. Prie durų jaunuosius pasitinka tėvai su lėkštele ant kurios padėta riekutė duonos, truputis druskos ir ąsotėlis alaus. Taip pat jaunojo tėvai išnešdavo indą su žarijomis. Kad jaunieji būtų turtingesni, patiesiami kailiniai gaurais į viršų jiems įeinant.

• Sodo (ir stalo) pirkimas. Atėję prie stalo jaunieji čia rasdavo pilna susirinkusiųjų — stalai užsėsti, reikia išpirkti. Virš stalo kabo sodas, kuris ir yra išperkamas. Tarp sodą apsėdusių jaunosios svečių ir piršlio trukdavo ilgos derybos. Sodo saugotojai išjuokdavo jaunąjį ir jo palydą, girdavo savo sodą. Sėdintieji aplink stalą prašo parodyti dokumentus. Juos apžiūrėję domisi:

— Kokiais žirgais atjojote?
— Linų laišku, aušros žvaigžde.
— Kokio šuns kiškis labiausiai bijo?
— Balto: mano, kad nuogas ar vienmarškinis vejasi.
— Kas lygiausias ant žemės?
— Vanduo.
— Mūsų druska prikirmijo, kas daryti?
— Ledus kirskite, krosnyje džiovinkite ir barstykite.

237I999992Atsakęs į visus klausimus piršlys deda ant stalo butelį midaus ar degtinės su rūta kaip dovaną stalo saugotojams. Išpirkus stalą, jaunieji ir svečiai vaišinami.

• Stalo apėjimas. Visi tylomis eina aplink stalą, priekyje jaunoji su jaunikiu, o paskui juos pamergės, pabroliai ir visi kiti. Einama tris kartus pasauliui. Apėjus aplink stalą tėvai palaimina jaunuosius.

• Svočios pyragas. Svočia atneša ir visiems dalina specialų pyragą, vadinamą karvojumi. Tai — vestuvių torto pirmtakas. Jis puošiamas pasaulio medžio simboliais, paukščiais, karvutėmis, kitais ornamentais, į vidų įkepamas kiaušinis, moneta ir kt.

• Apeiginis šokis: jaunikis pirmiausia pašokdavo su jaunosios seserimi, jaunoji — su jaunikio broliu ir tik po to šokdavo jaunasis su jaunąja. Pašokus nuotakos sesuo paimdavo už parankės jaunąjį, jaunikio brolis — nuotaką, nuvesdavo juos į klėtį ir ten palikdavo miegoti.

5. Kitą rytą vestuvės buvo pabaigiamos svarbiais ritualais

• Keltuvės. Vestuvininkai eina prie klėties su puodais ir spragilais, visaip muša ir daužo, kelia triukšmą, dainuoja. Išeinantiems jauniesiems kelias nubarstomas šiaudais, kad nuotakai kojos nekliūtų, dedami ūkio padargai, kad žinotų, ko reikia gaspadinei. Atneša ir vandens bei rankšluostį jauniesiems nusiprausti. Abu nusiprausia vienu vandeniu ir nusišluosto vienu rankšluosčiu.

DSC_0436• Piršlio korimas. Piršlio tragedija prasideda nekaltomis dainomis, eilėraščiais, pašaipomis, skirtomis piršliui, vadinant jį melagiu, nereikalingu.

„Mes girdėjom, mes regėjom/ Kad piršlio niekam nereikia/ reikia paimti už rankelių/ Ir išvesti už rankelių — tegu sau važiuoja“; „ Tu piršleli, tu melagi/ Tu pradėjai visą pradžią/ Oi, piršleli, tave kars/ Tavo skūrą žemėn maus.“

Jaunosios pusė ima prikaišioti, kam jis jų seselę apgavęs, aukso kalnus, pieno upes žadėjęs. Po to perskaitoma teismo ištarmė, o tada budeliai šoka piršlį karti. Pagaliau vyriausioji pamergė užkabina piršliui ant kaklo rankšluostį, o tai reiškia, kad jam kaltė dovanojama. Vietoj tikro piršlio galima pakarti iš šiaudų ir skudurų surištą kaliausę, ją prieš tai spardant ir tampant.

• Svočios išvežimas. Jaunimas išveža svočią ir tuo baigiasi vestuvės. Užsilikę svečiai varomi lauk. Svočios išvežimui gali būti tinkamas papuoštas karutis.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s